Siekiant tobulinti ir labiau skaidrinti viešųjų pirkimų tvarką atsiranda pavojus, kad sprendžiant vieną problemą bus sukurta kita.
„Negalima su nešvariu vandeniu iš vonelės išpilti ir paties vaiko“, – ši išgarsėjusi Martino Lutherio frazė, pasakyta vienoje iš probleminių kalbų, galėtų būti perspėjimas bet kuriai valdžiai, linkusiai perlenkti lazdą.
Viešieji pirkimai (VP), kasmet sukantys milijardines valstybės pinigų sumas, tapo galvos skausmu ir perkančiosioms pusėms, kurios leidžia tuos pinigus, ir tiekėjams, kurie norėtų tų pinigų užsidirbti. Ta galvasopė pirmiausia kyla dėl VP konkursų neskaidrumo ir jį lydinčios korupcijos apraiškų.
Bene aktyviausiai tvarkyti VP ūkį ėmėsi Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė, tiksliau – Ūkio ministerija (ŪM). Vieną iš jos naujesnių iniciatyvų palankiai įvertino ir verslininkai, ir perkančiosios organizacijos. ŪM pristatė Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimą, kuris įteisintų juoduosius sąrašus. Į juos planuojama įtraukti prasižengusias įmones, t. y. tas, kurios per pastaruosius metus netinkamai vykdė VP sutartis.
Tokiuose sąrašuose atsidūrusi įmonė neturėtų nustebti, jei perkančioji organizacija atmestų jos pasiūlymą – kad ir koks palankus ar konkurencingas jis būtų. Taip pat siekiama, kad VP informacinėje sistemoje būtų galima pasižiūrėti visus dokumentus, kuriuos pateikė pirkimo konkursą laimėjęs subjektas. Rimantas Žylius, ūkio ministras, aiškino, kad sukurti tokią pataisą paskatino VP praktika, kai konkursą laimėję tiekėjai vilkina darbų vykdymą, pateikia nekokybišką produktą ir pan. Tikėtina, jog tokia ŪM siūloma įstatymo pataisa galėtų įlieti bent kiek skaidrumo į drumzliną VP konkursų sistemą, tačiau VŽ dar kartą siūlo neapsiriboti tik tiekėjų juodaisiais sąrašais – savo vietą istorijoje lygiagrečiai turėtų užimti ir perkančiųjų organizacijų bei korumpuotų valdininkų juodieji sąrašai.
Būtent dėl nepasitikėjimo tokių valdininkų sąžiningumu nemaža dalis VP konkursuose dalyvavusių įmonių nesutinka su pirkimų rezultatais ir skundžia juos teismams. Tačiau būtent tada ir kyla pavojus „išpilti su vandeniu ir vaiką“ – pradėta gintis nuo skaidrumo. Pastaruoju metu išryškėjo keista tendencija – teisininkai sako, kad pirmosios instancijos teismai dažniau linkę palaikyti valstybės sektorių, todėl ieškovams gana sunku laimėti tokias bylas – jie dažniau pripažįstami neteisiais. Peršasi mintis, kad teismai gina valstybės sektorių ir sudaro sąlygas neskaidriems viešiesiems pirkimams. Motyvas ginti tik perkančiąją pusę lyg ir būtų pateisinamas – nenorima vilkinti ar stabdyti VP proceso, švaistyti lėšų ir pan. O jei vis dėlto perkančioji organizacija neteisi?
Teisybės ieškantys verslininkai dabar turi dar mažiau teisių – Civiliniame kodekse neseniai buvo atlikti pakeitimai, jais remiantis dauguma VP bylų nagrinėjamos raštu. Todėl šalys negali išsamiau žodžiu pagrįsti savo ieškinio, pateikti visų argumentų, replikuoti kitai šaliai, teisėjas neturi galimybės užduoti klausimų ir t. t. Įtakos turi ir sutrumpėję terminai – jei byla sudėtingesnė ir reikalauja gilesnės aplinkybių analizės, verslininkams tikėtis palankaus sprendimo beveik nelieka galimybių. Be visa kita ko, net 10 kartų padidėjo ir žyminis mokestis.
Dabartinė VP bylų nagrinėjimo tvarka ir rezultatai, kai perkančioji organizacija praktiškai visada teisi, gali atbaidyti tiekėjus nuo minties teismuose ieškoti teisingumo. Jei to ir siekiama, ar tai nebus žingsnis atgal į drumzliną vandenį…
Šaltinis: vz.lt