Viešuosiuose pirkimuose galima dalyvauti ir tuomet, jeigu įmonė turi skolų „Sodrai“, tačiau tik tokiu atveju, jeigu skola yra atidėta, tokią nutartį priėmė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Viešųjų pirkimų tarnyba pabrėžia, kad perkančioji organizacija turi įsitikinti, kaip bendrovė vykdo įsipareigojimus „Sodrai“ paskutinę pasiūlymų pateikimo dieną.

Dauguma teisininkų ir Viešųjų pirkimų tarnyba iki šiol teigė, kad viešųjų pirkimų dalyvis net trumpą laiką negali būti įsiskolinęs „Sodrai“ ar Mokesčių inspekcijai. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) 2013 m. birželio 25 d. nutartyje (Vilniaus mieste UAB „VSA Vilnius“ prieš „Jonavos paslaugas“) pareiškė, kad įmonė gali turėti skolų, kurių mokėjimas atidėtas.

„VSA Vilnius“ 2012 m. birželį laimėjo viešąjį pirkimą Jonavoje aprūpinti miestą požeminiais konteineriais. Tačiau bendrovė tą dieną, kai pateikė pasiūlymą, buvo skolinga „Sodrai“. Nors bendrovė turėjo dokumentus, kad ši jos skola „Sodrai“ yra atidėta, konkurentai tokį jos laimėjimą apskundė ir bendrovė buvo išbraukta iš laimėtojų eilės.

Vilma Ramanauskaitė, advokatų profesinės bendrijos „Bagdanskis iLAW“ advokatė, atstovavusi „VSA Vilnius“ teismuose, prisimena, kad tiek Kauno apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas, tęsdami iki šiol buvusią praktiką, nurodė, kad skolos atidėjimo nepakanka ir ji negali dalyvauti konkurse. LAT savo nutartimi tokias teismų išvadas pripažino nepagrįstomis ir išaiškino, kad atidėjus įmokų mokėjimą atidėjimo laiku draudėjas laikomas nepažeidusiu prievolės sumokėti įmokas, nes nustatomas naujas mokėjimo terminas.

Tinka ir VMI

„LAT tiesiogiai pareiškė nuomonę tik dėl socialinio draudimo įmokų, tačiau manau, kad aiškinant sprendimą ta pati tvarka pagal analogiją turės būti taikoma ir mokesčių inspekcijai, – teismo sprendimą komentuoja p. Ramanauskaitė. – Teismas aiškiai suformulavo taisyklę, kad jeigu mokestinės prievolės terminas yra atidėtas, tiekėjas, dalyvaujantis viešajame pirkime, negali būti laikomas pradelsusiu sumokėti.“

Anot advokatės, toks aiškinimas atitinka ne tik viešųjų pirkimų tikslą – įsigyti prekių ar paslaugų racionaliausiu būdu, tačiau ir konkurencingo verslo principus valstybėje.

Lietuvoje yra apie 90.000 bendrovių. UAB „Creditreform Lietuva“ duomenimis, bendras skolingų „Sodrai“ darbdavių skaičius, kas mėnesį paskelbus naujas skolas, siekia apie 30.000, praėjus mėnesiui po šio termino, skolininkų skaičius sumažėja iki 10.000–15.000 ir paskui vėl grįžta prie 30.000.

Romualdas Trumpa, UAB „Creditreform Lietuva“ direktoriaus pavaduotojas, teigia, kad nors pradelstų skolininkų skaičius yra didelis, nedaugeliui bendrovių yra atidėtas mokėjimas „Sodroje“ – liepos 23 d. „Sodra“ buvo atidėjusi skolas 188 bendrovėms.

Viešųjų pirkimų tarnybos komentaras

Viešųjų pirkimų tarnyba, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 dienos nutartyje (c.b. Nr.3K-3-340/2013) pateiktą Viešųjų pirkimų įstatymo 33 str. 2 d. 5 p. išaiškinimą, pažymi, kad tiekėjai, kuriems Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (VSDFV) teritorinio skyriaus sprendimu yra atidėtas einamųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų už praėjusį mėnesį mokėjimas, nėra laikomi nevykdžiusiais įsipareigojimų, susijusių su valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimu, ir gali be apribojimų dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.

Perkančioji organizacija, neatsižvelgdama į tai, kad tiekėjas pagal viešojo pirkimo sąlygas įrodė šių įsipareigojimų vykdymo faktą, buvusį perkančiosios organizacijos nustatytu laikotarpiu (pvz., tai liudijanti VSDFV pažyma turi būti išduota ne anksčiau kaip 30 d. iki galutinio pasiūlymų pateikimo termino), turi teisę kreiptis į tiekėją arba tiesiogiai į VSDFV dėl informacijos apie tiekėjo tokių įsipareigojimų vykdymą paskutinę pasiūlymų pateikimo dieną.
Tuo atveju, jeigu perkančioji organizacija gauna informacijos, kad tiekėjas minėtą dieną vis dėlto nebuvo įvykdęs šių įsipareigojimų ir jam nebuvo atidėtas einamųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų už praėjusį mėnesį mokėjimas, tokio tiekėjo pasiūlymas viešajam pirkimui turi būti atmetamas.

Siekdamos įsitikinti, ar tiekėjai paskutinę pasiūlymų pateikimo dieną yra įvykdę savo prievoles VSDFV biudžetui, perkančiosios organizacijos viešųjų pirkimų sąlygose galėtų nustatyti kiek įmanoma trumpesnį pažymos išdavimo terminą arba kad tokia pažyma pateiktina po pasiūlymų pateikimo termino pabaigos, taip pat įtvirtinti, kad šią informaciją pati sužinos iš VSDFV teritorinių skyrių.

Straipsnis publikuotas dienraštyje „Verslo žinios“

Valdžios aktyviai skatinami e. viešieji pirkimai virsta spąstais pasiūlymus teikiančioms įmonėms – jos tampa priklausomos nuo silpnų sistemos techninių galimybių. Seime Žydrūnas Plytnikas, Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovas prabilo, kad 13 mln. Lt kainavusi sistema jau yra nusidėvėjusi.

Šiuo metu naudojama sistema iš „Hewlett-Packard“, kuri laimėjo tarptautinį konkursą, buvo nupirkta 2007 metais. Tuo metu jai buvo suteikta penkerių metų garantija. Pasak p. Plytniko, nors sistemos garantija jau yra pasibaigusi, tačiau jos negalima taip paprastai atnaujinti.

„Sutartis su sistemos pardavėju buvo sudaryta 50 metų. Norint dabar kažką tobulinti ar perdaryti, reikia nuosavybės teisių turėtojui mokėti po 100.000 Lt per mėnesį. Mes patys nieko negalime daryti, nes švedų kompanija grasina teismais“, – VŽ sakė p. Plytnikas.

Rimgaudo Stanislovo Vaičiulio vadovaujama VPT dar 2008 m. spalį skelbė, jog VPT e.pirkimų sistema buvo kuriama Švedijos sukurtos sistemos pagrindu ir yra paremta atvirais IT standartais. Pranešime buvo pabrėžta, kad ateityje sistemą bus galima integruoti su kitomis valstybės informacinės sistemomis bei plėsti jos funkcionalumą.

Iki 2010 m. visos ES šalys privalėjo turėti elektroninių pirkimų sistemas ir bent 50% pirkimų vykdyti e. būdu.

Šiuo metu Lietuvoje net 83,1% visų viešųjų pirkimų vyksta elektroninėje erdvėje. Tačiau įmonės, bandydamos dalyvauti konkursuose, neretai susiduria su techniniais sunkumais. Visgi, anot p. Plytniko, ši problema dažniausiai iškyla tiems, kurie dokumentus bando pateikti paskutinę minutę.

„Dažniausiai problemos iškyla, kai e. erdvėje numatytas vokų atplėšimas, bandoma likus 5 minutėms pateikti pasiūlymą. Bet tada jau yra problema, nes daug kas tuo metu dirba ir sistema krūvio nepaveža. Tada ji stringa, o žmonės negali pateikti pasiūlymų“, – aiškino p. Plytnikas.

Kita vertus, jis šiuose sutrikimuose didelių problemų neįžvelgia ir teigia, kad tarnyba bando techninius klausimus išspręsti savo jėgomis.

Kaltųjų paieškos

Tuo metu elektroniniu būdu savo siūlymus nesėkmingai bandę pateikti VŽ pašnekovai sako, kad išbandė įvairias technines galimybes ir konsultavosi su VPT specialistais, bet rezultatas buvo neigiamas – pasiūlymo nebespėdavo pateikti.

Rosita Šilėnė, „VIP viešosios informacijos partnerių“ teisininkė, VŽ pasakojo, kad su viešaisiais pirkimais dirba jau dvejus metus ir anksčiau viskas puikiai veikdavo.

„Visada teikdavau pasiūlymus per „Explorer“ naršyklę. Jei sistema užstrigdavo, VPT iškart pranešdavo. Tokių pranešimų būdavo nemažai, bet bent jau pranešdavo. O dabar per „Explorer“ prie sistemos nebeįmanoma prisijungti“, – sakė p. Šilėnė.

Šį pavasarį „VIP viešosios informacijos partneriai“ bandė teikti savo pasiūlymą e. būdu, tačiau dėl techninių trukdžių to nepavyko padaryti. VPT konstatavo, kad darbo vieta, iš kur buvo teikiamas pasiūlymas, yra netvarkinga.

„Bandėme sakyti, kad nuolat prižiūrime savo kompiuterius ir atnaujiname sistemas. Visgi realiai tu nežinai, kurią minutę tau sistema gali neveikti. Žodžiu, patys likome kalti, nors tokie nesijaučiame, bet verslas neturi tiek laiko, kad galėtų vaikščioti po teismus.

Jei valstybė sukuria sistemą, ji privalo užtikrinti ir jos veikimą. Negalima suversti visos kaltės vartotojams. Kai po keturių valandų pagaliau pavyko prisiskambinti VPT konsultantei, ji pasakė, jog būtų išgelbėjęs „Java 6 Script“ Tada mes pasakėme, kad jį ir taip turime“, – VŽ pasakojo p. Šilėnė.

Teisininkės nuomone, jei yra kažkoks pavyzdys, kuri sistema yra blogai veikianti, tai ši e. pirkimų sistema puikiai tam tiktų. Nors įmonės skatinamos pereiti prie el. pirkimų, bet nėra įspėjama, jog perkančiosios organizacijos ja atsargiai naudotųsi.

„ E. viešųjų pirkimų sistema būtų gera, jei ji veiktų tinkamai, stabiliai, patikimai. Tai padėtų optimizuoti tiek tiekėjų, tiek perkančiųjų organizacijų viešųjų pirkimų metu vykdomų administracinių procesų išlaidas. Blogai veikianti e. viešųjų pirkimų sistema gali padaryti daug žalos ir nuostolių visiems jos vartotojams“, – pabrėžė p. Šilėnė.

Audronė Stankuvienė, UAB „Aumonda“ vadovė, teigė, kad VPT negalėjo jiems paaiškinti, kodėl jų atveju sistema neveikė. Iš pradžių įmonei buvo pasakyta, kad viešųjų pirkimų sistema išvis tam neturėjo įtakos.

„Mes į tarnybos konsultantus kreipėmės dar nepasibaigus viešajam pirkimui, bet jie negalėjo atsakyti, kokia problema yra. Mums teko grįžti atgal prie sistemos ir instaliuoti senas programas. Galiausiai baigėsi pirkimo laikas ir negalėjome pateikti savo pasiūlymo“, – savo bandymą pateikti siūlymą prisiminė p. Stonkuvienė.

Vidmantas Jurgaitis, Švietimo asociacijos pirmininkas, VŽ teigė, kad tokiais atvejais, kai pateikti siūlymą sutrukdo techninės kliūtys, būtų galima taikyti teisines išimtis.

„Pasiūlymo nepavyko patvirtinti, bet nesu kompiuteristas, negaliu pasakyti, kas tam turėjo įtakos. Lieka tik faktas, kad pasiūlymo nepavyko pateikti. Būtų galima keisti teisinį reguliavimą. Šiuo metu tik galima kreiptis į perkančiąją organizaciją ir prašyti padaryti išimtį“, – svarstė p. Jurgaitis.

Prie popierinių pirkimų negrįš, ateitį lems auditas

Ponas Plytnikas VŽ sako, kad šiuo metu tarnyba laukia audito išvadų, nuo kurių ir priklausys tolesni veiksmai. Bet kokiu atveju, anot jo, prie popierinių pirkimų grįžtama nebus, nes tai primintų grįžimą į akmens amžių.

„Nuo audito išvadų priklausys, kas bus daroma toliau – ar bus prašoma iš Vyriausybės 100.000 Lt per mėnesį senajai sistemai palaikyti, ar bus perkama nauja sistema“, – tvirtina p. Plytnikas, pabrėždamas, jog nauja sistema kainuotų 5-6 mln. Lt.

VŽ šaltinių duomenimis, tarpinėje audito ataskaitoje nurodoma, kad viešųjų pirkimų sistema yra netobula, kadangi joje skelbiama informacija nėra lengvai ir patogiai prieinama tiekėjams ir vartotojams. Be to, sistemai trūksta lankstumo, ji gali būti nesuderinama su vartotojų naudojamomis kompiuterinėmis programomis, o tai kelia pagrindinį nepatogumą bei vartotojų nepasitenkinimą sistema.

Auditą atlikusi KPMG teigia, kad duomenų archyvavimo programinės įrangos versija yra pasenusi ir neturi reikiamo funkcionalumo, todėl ją reikia modifikuoti ir padaryti „draugišką“ vartotojui.

„Informacijos pateikimas ir dubliavimas skirtinguose portaluose kelia nepatogumus sistemos operatoriams ir administratoriams. Dvigubas vartotojų, duomenų bazių administravimas neleidžia optimizuoti inžinierių bei aptarnaujančių specialistų darbo.

Skirtingi moduliai, atliekantys tą pačią funkciją yra netoleruotinas sprendimas sistemos architektūroje dėl dvigubos klaidų tikimybės, funkcijų sąnaudų bei atnaujinant programinę įrangą“, – aiškinama ataskaitoje.

Pasak auditorių, VPT taip pat neužtikrina darbuotojų kompetencijos ir kvalifikacijos kėlimo proceso.

Taigi, pagalbos ieškantiems pasiūlymų teikėjams lieka pasikliauti savo sėkme.

Šaltinis: vz.lt

Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimais svarbiausia užtikrinti viešųjų pirkimų procedūrų efektyvumą ir skaidrumą, jų įvykdymą per maksimaliai trumpą terminą. Akivaizdu, kad dabartinis įstatymas to neužtikrina ir palieka daug erdvės procesų vilkinimui, o tai dažnai tampa kliūtimi savalaikiam ES lėšų panaudojimui bei stabdo svarbių projektų vykdymą. Be to, Lietuvoje yra itin plačiai taikomas mažiausios kainos kriterijus, dažnai nulemiantis, kad nusiperkama pigiausia paslauga, o ne ta, kurios pirkėjui iš tikrųjų reikia. Dar daugiau problemų kelia mažiausią kainą pasiūliusių tiekėjų bankrotai ar nepajėgumas realiai suteikti iš jų nupirktas paslaugas.

Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimais svarbiausia užtikrinti viešųjų pirkimų procedūrų efektyvumą ir skaidrumą, jų įvykdymą per maksimaliai trumpą terminą. Akivaizdu, kad dabartinis įstatymas to neužtikrina ir palieka daug erdvės procesų vilkinimui, o tai dažnai tampa kliūtimi savalaikiam ES lėšų panaudojimui bei stabdo svarbių projektų vykdymą. Be to, Lietuvoje yra itin plačiai taikomas mažiausios kainos kriterijus, dažnai nulemiantis, kad nusiperkama pigiausia paslauga, o ne ta, kurios pirkėjui iš tikrųjų reikia. Dar daugiau problemų kelia mažiausią kainą pasiūliusių tiekėjų bankrotai ar nepajėgumas realiai suteikti iš jų nupirktas paslaugas.

ES šalyse 70 – 80 proc. viešųjų pirkimų yra atliekama remiantis ekonominio naudingumo vertinimo kriterijumi. Mažiausios kainos kriterijumi remiamasi atitinkamai 20 – 30 proc. pirkimų. Tuo tarpu Lietuvoje, mažiausios kainos kriterijus dominuoja daugumoje pirkimų. 2012 metais 94,4 proc. visų atliekamų pirkimų mūsų šalyje buvo vykdomi taikant mažiausios kainos kriterijų. Ekonominio naudingumo kriterijus yra pranašesnis, kadangi jis leidžia užtikrinti visapusiškai racionalų lėšų panaudojimą: perkančioji organizacija gauna pirkimo objektą pagal geriausią kokybės ir kainos santykį (ang. value for money), leidžia išsirinkti produktą, kuris geriausiai atitinka perkančiosios organizacijos poreikius ne tik ekonominiu, bet ir aplinkosauginiu ar socialiniu požiūriu, taip pat užtikrina ilgalaikį sutaupymo efektą, kadangi įsigijus geresnės kokybės objektą, sumažėja išlaidos jo eksploatavimo laikotarpiu, skatinama ekonomikos plėtra ir inovacijos.„Nėra normalu, kad didžioji dalis pirkimų, įskaitant ir sudėtingas intelektualines, kūrybines ar aukštųjų technologijų paslaugas, yra vykdomi taikant mažiausios kainos kriterijų. Pigiausia paslauga niekada nebus kokybiška ir daugeliu atvejų neatitiks pirkėjo poreikių. Be to, ši praktika skatina šešėlinę ekonomiką. Mažiausią kainą konkursuose gali pasiūlyti įmonės, turinčios mažiausius kaštus. Dažniausiai tai reiškia, kad jos moka atlyginimus vokeliuose ir „taupo“ nemokėdamos mokesčių. Viešųjų pirkimų įstatymo pataisos turėtų numatyti reikalavimą, kad pirkime dalyvaujantys tiekėjai darbuotojams mokėtų ne mažesnį kaip vidutinį mėnesinį atlyginimą“, – sako Valdas Sutkus, Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) prezidentas. Jo nuomone, mažiausios kainos kriterijumi galima remtis tik perkant standartizuotas prekes. Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į viešuosius pirkimus mokslo institucijose, kuriose viešųjų pirkimų administravimas prasilenkia su mokslinės veiklos planavimo logika ir iš esmės stabdo spartesnę mokslo plėtrą.Siūloma įstatyme nustatyti, jog perkančiosios organizacijos turi užtikrinti, kad prekių, paslaugų ir darbų viešieji pirkimai, vykdomi pagal ekonominio naudingumo kriterijų, kiekvienais kalendoriniais metais sudarytų ne mažiau kaip 50 proc. visų vykdomų viešųjų pirkimų bendrosios vertės.Viena iš didžiausių problemų, stabdančių viešųjų pirkimų procedūras ir vilkinančių jų eigą – viešųjų pirkimų rezultatų apskundimas ir apeliacijų teikimas. Akivaizdu, kad dažnai apeliacijos teikiamos siekiant vilkinti procesus. Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, pirmos instancijos teismuose skundų nagrinėjimas užtrunka vidutiniškai 120 dienų. Antros instancijos teismuose – 73 dienas. Tačiau yra atvejų, kai pirmos instancijos teisme maksimali nagrinėjimo trukmė užtruko daugiau nei trejus metus. Taigi, egzistuoja rizika procesą vilkinti pakankamai ilgą laiko tarpą. LVK ragina peržiūrėti apeliacijų teikimo tvarką, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo atvejų. Siūloma, kad konkurso dalyvis, apskųsdamas pirkimo rezultatus teismui, privalėtų sumokėti žyminį mokestį – pvz., 5 proc. sandorio vertės.Šiuo metu teikiamame Viešųjų pirkimų įstatymo pataisų projekte numatyta, kad darbų dalis, kuriai gali būti pasitelkiami subrangovai, turi sudaryti ne daugiau kaip 50 proc. visos darbų pirkimo sutarties vertės. Siūlome nustatyti, jog leidžiama darbų dalis, kuriems būtų galima pasitelkti subrangovus, sudarytų iki 70 proc., nes bet kokiu atveju generalinis rangovas vis tiek atsako už subrangovų įsipareigojimus ir garantuoja darbų kokybę bei jų atlikimą laiku, o didesnės leistinos subrangovų dalies nustatymas leistų pagrindiniam projektų vykdytojui pasitelkti daugiau mažesnių įmonių. Tokiu būdu būtų sudaromos galimybės technologiškai bei ekonomiškai vystytis smulkiam verslui, įgauti patirties didesnių projektų vykdyme. LVK pritaria mažos vertės pirkimų vertės išplėtimui, nes tokie pirkimai atliekami paprasčiau ir greičiau, mažina administracinę naštą, leidžia sparčiau panaudoti dažnai stringančias ES lėšas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos sąjungos šalyse nustatyti mažos vertės pirkimų dydžiai yra daug didesni, negu Lietuvoje. Be abejonės, būtina pritaikyti visus saugiklius, įtvirtintus Viešųjų pirkimų įstatyme, kad mažos vertės pirkimais nebūtų piktnaudžiaujama. Pavyzdžiui, užtikrinti, kad perkančioji organizacija neskaidytų didelės vertės pirkimo, jeigu taip galėtų būti išvengta įstatymo nustatytos pirkimų tvarkos.Skaidrumo užtikrinimui reikėtų mažinti konfidencialumą tiekėjų pasiūlymuose. Dabar konkursų dalyviai faktiškai visą jų pasiūlymuose pateiktą informaciją gali pažymėti kaip konfidencialią, t.y. tokią, su kuria negali susipažinti konkurentai. Tuo tarpu, akivaizdu, kad konfidencialia negali būti laikoma informacija apie tai, ar konkurso dalyvis atitinka kvalifikacijos reikalavimus – turi reikiamą apyvartos dydį, panašių projektų vykdymo patirtį, atitinkamus leidimus, sertifikatus, reikiamos specializacijos darbuotojus ir pan. Konkurso dalyviai turi turėti galimybę susipažinti su konkurentų pateiktais kvalifikaciją įrodančiais dokumentais.Lietuvos verslo konfederacijos nuomone, Viešųjų pirkimų įstatymų pakeitimais būtina siekti biurokratizmo mažinimo. Konfederacija pritaria siūlymui atsisakyti skelbti tiekėjo sąžiningumo deklaraciją, kurios sąlygas galima iš karto numatyti kartu su pasiūlymu teikiamuose dokumentuose.

Šaltinis: Lietuvos verslo konfederacija.

Ignalinos rajono savivaldybės valdoma bendrovė Ignalinos butų ūkis ir Visagino savivaldybė jau užsakė pastatų renovavimo darbus su projektavimo paslaugomis per Centrinės perkančiosios organizacijos (CPO) elektroninį katalogą, pranešė Ūkio ministerija.

Bendrovė Ignalinos butų ūkis ketina per CPO įsigyti penkių daugiabučių pastatų, o Visagino rajono savivaldybė – vieno visuomeninio pastato renovavimo darbus.

„Pirkimai per CPO yra efektyvesni, nes perkančiosioms organizacijoms pačioms nereikia rengti pirkimų dokumentų, pirkimai įvykdomi kelis kartus greičiau ir skaidriau. Be to, dėl užtikrintos konkurencijos sutaupoma valstybės biudžeto lėšų“, – sako ūkio viceministras Marius Busilas.

Šiuo metu CPO elektroniniame kataloge paskelbus atnaujintą varžymą dėl minėtų 6 pastatų renovacijos darbų atlikimo varžosi 53 tiekėjai, su kuriais po konkurso buvo pasirašytos preliminariosios sutartys. Pasibaigus atnaujintam varžymuisi, kuriam perkančiosios organizacijos nustatė 15 darbo dienų terminą, su laimėjusiais rangovais bus pasirašomos pirmosios sutartys dėl pastatų renovavimo

Šaltinis: CPO

Projektavimo įmonių asociacija parengė rekomendacijas, kuriomis remiantis perkančiosios organizacijos projektavimo paslaugas galėtų pirkti pagal ekonominio naudingumo, o ne mažiausios kainos kriterijų.

Viešųjų pirkimų tarnyba sutinka, kad tokios rekomendacijos reikalingos, tačiau jų nepatvirtina – procesas, anot jos, stringa, nes nepavyksta išpainioti skirtingų interesų kamuolio.

Artūras Abromavičius, inžinerijos ir konsultacijų bendrovės „Sweco Lietuva“ prezidentas, sako, kad, praėjusių metų pradžioje panaikinus projektavimo įmonių atestavimą, pagal mažiausios kainos kriterijų organizuojami viešieji pirkimai stumia į akligatvį patyrusias projektavimo bendroves ir pačią valstybę.

„Kuo mažesni darbų mastai, tuo daugiau konkurse dalyvauja įmonių, neturinčių praktinės patirties ir suvokimo, ką reikės padaryti. Du daktarai gali įkurti įmonę, pasamdyti kelis inžinierius ir dalyvauti konkursuose lygiomis teisėmis su patyrusiomis bendrovėmis, kurios investuoja į žmones, žinias, programinę įrangą“, – kalba p. Abromavičius. Anot jo, pastaruoju metu mažesniuose viešųjų pirkimų konkursuose pasiūlymų kainos skiriasi 2–4 kartus.

Pernai „Sweco“ įmonių grupės Lietuvoje pajamos siekė 31,7 mln. Lt  – bendrovė daugiausia dirba didelio masto energetikos, infrastruktūros ir pramonės projektuose, iš kurių pernai gavo apie 60% pajamų.

„Kad neatitrūktume nuo realybės, dalyvaujame ir mažesnių projektų konkursuose, matome, kad padėtis tragiška. Norėdamos užsidirbti duonos kąsnį, rimtos projektavimo įmonės turi nusileisti iki rinkos naujokių lygio. Tokiu atveju apie tvarius sprendimus, kurie būtų geresni, naudingesni užsakovui, negali būti net kalbos“, – teigia pašnekovas.

Laukia kelerius metus

Ponas Abromavičius tvirtina, kad valstybė turi apsispręsti, kas jai svarbiau. Jei mažiausia kaina, tuomet reikia susitaikyti su pasekmėmis – statinių kokybė bus prasta, nes gerų sprendimų galinčios pasiūlyti bendrovės neturės galimybių pasireikšti. Norint išeiti iš užburto rato, projektavimo paslaugas reikėtų pirkti remiantis ekonominio naudingumo, o ne mažiausios kainos kriterijumi. Įstatymas tai leidžia, bet didžioji dalis perkančiųjų organizacijų, ypač rajonuose, neturi kvalifikacijos tinkamai surašyti sąlygas.

„Perkančiųjų organizacijų kvalifikacija labai žema. Be to, visi bijo, nes už netinkamai panaudotus valdiškus pinigus muš prokuratūra. Tačiau nuoširdžiai nesuprantu, kodėl perkant projektavimo paslaugas žiūrima į mažiausią kainą. Tai juk ne pieštukas ir ne kėdė“, – sako Henrikas Žukauskas, architektas ir premjero visuomeninis patarėjas aplinkos apsaugos klausimais.

Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius, pasakoja, kad savivaldybės mėgina sudėlioti sąlygas projektuotojams, norėdamos išvengti atrankos pagal mažiausią kainą.

„Konkursą laimi kokia nors įmonė, pasiūlydama nepagrįstai mažą kainą, paskui už ją nebesugeba atlikti darbų, o už europinius pinigus projektus vykdančios savivaldybės nebeturi iš kur paimti lėšų. Todėl mėgina įtraukti naudingumo kriterijų į konkursus, bet savivaldybėms trūksta specifinių šios srities žinių, jos prisigalvoja juokingų primityvių reikalavimų, kurie nieko bendro neturi su būsimo statinio kokybe. Ir visi lieka nepatenkinti“, – padėtį aiškina p. Pranaitis.

Projektavimo įmonių asociacija parengė rekomendacijas, kuriomis remiantis, perkančiosios organizacijos projektavimo paslaugas galėtų pirkti vadovaudamosi ekonominiu naudingumu.

„Viešųjų pirkimų tarnybai pateikėme apgalvotas, susistemintas taisykles, kuriose surašyta, kiek ir kokių dokumentų reikalauti, kokiais principais vadovautis, kad projektas būtų geros kokybės. Tos rekomendacijos ne iš piršto laužtos – priklausome FIDIC (Tarptautinė inžinerinių ir konsultavimo įmonių federacija), remiamės tarptautine patirtimi“, – kalba p. Pranaitis.

Jei Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) patvirtintų rekomendacijas, vadinasi, jas pripažintų ir perkančiosios organizacijos galėtų jomis vadovautis bei argumentuoti sprendimus, kilus konfliktams. Projektavimo įmonių asociacija teigia, kad rekomendacijos įstrigo VPT daugiau nei dvejus metus.

„Vis žada patvirtinti, tačiau vienas nustatytas terminas baigėsi pernai, o paskutinis paskirtas terminas baigėsi šiemet kovo 15 dieną. Mums sunku suprasti, kur konfliktas ir kas gali prieštarauti. Nebent pavienės įmonės ar architektai, kuriems be nerealiai mažos kainos nesiseka laimėti konkursų“, – sako p. Pranaitis.

Masažas nepadės

VPT tvirtina, kad Projektavimo įmonių asociacijos parengtos rekomendacijos reikalingos, ir žada jas patvirtinti, bet procesas stringa, nes rekomendacijos ypač prieštaringai vertinamos. Tarnybos atstovams sudėtinga, nes jie neturi specifinių žinių. Įtakos turi ir tai, kad nuolat keičiamas Viešųjų pirkimų įstatymas ir prioritetas suteikiamas privalomiems teisės aktams, kuriuos VPT turi parengti.

„Mes pirmą kartą pamėginome atskirą specifinę sritį reglamentuoti dėl rinkoje kylančio poreikio. Už šias rekomendacijas prisiimame atsakomybę ir norime, kad jos iš tiesų būtų naudingos, nieko nediskriminuotų. Nėra prasmės daryti vien tam, kad užsidėtume varnelę. Tikrai nėra taip, kad nieko nedarome, – surengėme susitikimus su daugybe institucijų ir organizacijų“, – sako Aušra Pocienė, VPT atstovė. Anot jos, bėda ta, kad labai sudėtinga parengti rekomendacijas, kurios nediskriminuotų skirtingų šios rinkos sektorių ar atstovų grupių ir kartu būtų naudingos perkančiosioms organizacijoms.

„Gal iš pradžių sprendimai pasirodys nepopuliarūs, bet kartais reikia chirurginės operacijos, kad pacientas pagytų, – masažas nebepadės“, – įsitikinęs p. Abromavičius.

Straipsnis publikuotas dienraštyje „Verslo žinios“.

Mokslo ir technologijų plėtra, kuri lemia žmonijos pažangą ir ekonominę gerovę, šiuolaikiniame globaliame pasaulyje yra labai konkurencinga ir neturi sienų. Todėl mokslinių idėjų, naujų technologijų bei socialinių ir kultūrinių iniciatyvų lyderystę lemia gebėjimas greitai jas realizuoti. Civilizuotose šalyse šį procesą skatina veiksminga ir lanksti mokslo administravimo sistema.

Gerėjant mokslinio darbo finansavimui, kuriant galingą mokslinę infrastruktūrą, stambinant mokslo ir studijų institucijas, Lietuvoje tuo pačiu metu stebimas mokslinės ir inovacinės veiklos administravimo regresas, pasireiškiantis perdėtu ir vis „tobulinamu“ formalizavimu. Metų metais nesprendžiamos problemos tik gilėja, dėl ypač nevykusios politikos viešųjų pirkimų srityje kai kurių mokslinių padalinių ir laboratorijų veikla jau tapo praktiškai paralyžiuota, o didžiausių šalies mokslo talentų kūrybinis darbas yra kaustomas psichologinės įtampos.

Neapsikentę dėl susidariusios padėties, 262 Lietuvos mokslo premijų laureatai kreipėsi į aukščiausius šalies vadovus dėl mokslinės ir inovacinės veiklos formalizavimo keliamos grėsmės Lietuvos ateičiai. Kreipimąsi parėmė Lietuvos mokslų akademija, Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos mokslininkų sąjunga, Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga, Lietuvos universitetų rektorių konferencija, Valstybinių mokslinių tyrimų institutų direktorių konferencija, Žinių ekonomikos forumas, Lietuvos inžinerinės pramonės asociacija LINPRA, Asociacija INFOBALT, Lietuvos biotechnologų asociacija, Lazerių ir šviesos mokslo ir technologijų asociacija, Lietuvos kosmoso asociacija.

Mokslininkų nuomone, Lietuvos teisinė bazė ir administravimo praktika ignoruoja šiuolaikinio vadybos mokslo išvadas, teigiančias, kad perdėtas formalizavimas mažina kūrybinių darbuotojų veiklos produktyvumą ir motyvaciją dirbti. Viešųjų pirkimų procedūros yra atgyvenusios ir nesuderinamos su prekių ir paslaugų tiekimo technologijų pažanga, taikant elektronines priemones. Dėl ilgai trunkančių viešųjų pirkimų Lietuvos mokslininkų siūlomos paslaugos nėra patrauklios šalies ir užsienio verslo subjektams. Lietuvoje taikoma viešųjų pirkimų tvarka riboja konkurenciją, sudaro protekcionistines sąlygas gausiems tarpininkams ir eliminuoja galimybę įsigyti prekes tiesiogiai (ir dažnai pigiau) iš originalios įrangos gamintojų. Milžiniškos Europos struktūrinių fondų lėšos, skiriamos moksliniams tyrimams, inovacijoms ir plėtrai dėl perdėto formalizavimo yra naudojamos neefektyviai ir todėl neskatina mūsų šalies konkurencingumo bei tarptautinio prestižo augimo.

Paradoksalu yra tai, kad daugelyje Europos Sąjungos šalių, kur galioja ta pati Europos Komisijos ir Europos Tarybos direktyva Nr. 2004/18/EC bei panašūs viešųjų pirkimų įstatymai, mokslininkai nesusiduria su „lietuviškomis“ problemomis, ir dažnai jiems net yra sunku paaiškinti, kaip galima dvejus metus pirkti nešiojamąjį kompiuterį, negauti reikiamo reagento, nesuplanavus jo poreikio prieš trejus metus, ar „pirkti“ mokslinės konferencijos mokestį pagal mažiausią kainą.

Bėda tame, kad ši direktyva kai kurių valdžios institucijų yra traktuojama nepamatuotai siaurai, direktyvos terminai ir sąvokos verčiamos ir interpretuojamos pačiu griežčiausiu ir perkančiosioms organizacijoms pačiu nepalankiausiu būdu, pamirštant pamatinį valdymo principą – efektyvų ir racionalų veiklos organizavimą. Pasigilinus į mūsų viešųjų pirkimų praktiką, akivaizdu, kad šis pamatinis principas, dar XX a. pradžioje suformuluotas „biurokratijos tėvo“ – vokiečių sociologo Maxo Weberio (Max Weber), Lietuvoje yra visiškai pamintas. Rezultatas yra skandalingas ir apgailėtinas – mokslinės veiklos administravimo svorio centras nustumtas lėšų įsisavinimo kontrolės, tariamos kovos su korupcija link, prasilenkiant su elementariais protingumo kriterijais ir užgožiant pačios kūrybinės veiklos turinį.

Mažos vertės pirkimai, kurie yra kasdienės mokslinės veiklos pagrindas, Lietuvoje traktuojami kaip korupcijos riziką didinantis veiksnys, o neskelbiamos derybos, be kurių neįmanoma įsigyti ypač sudėtingų ir pažangiausių mokslinių prietaisų, – kaip vienas rizikingiausių ir smerktinas pirkimo būdas. Korupcijos rizikos rodikliai yra „mažinami“ mokslinių tyrimų ir inovacinės veiklos, t.y. šalies ateities sąskaita, nesigilinant į šių rodiklių prasmę. Didžiuosiuose šalies mokslo centruose, tokiuose kaip Vilniaus universitetas, mokslinis darbas žlunga dėl tarptautinėje praktikoje nesutinkamų pirkimų bėdų (mažos pirkimo vertės, netinkamai sumuojant, paverčiamos sunkiai administruojamomis didelėmis vertėmis), tuo tarpu „Transparency International“ Lietuvos skyrius neranda duomenų, kad „mažos vertės pirkimai neproporcingai apsunkintų perkančiųjų organizacijų darbą“ (kur gi ras, jei jų beveik neįmanoma atlikti).

Mokslininkai atkreipia valstybės vadovų dėmesį į tai, kad nepasitikėjimu, o ne šiuolaikinėmis žiniomis grindžiamas valdymas, ypač mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje, griauna pastangas brandinti mūsų šalies visuomenę, kaupti visuomeninį kapitalą ir kurti šalies ateitį, veja mokslininkus iš šalies ir pasmerkia mūsų valstybę atsilikimui bei amžinam užsienio pagalbos naudotojo vaidmeniui.

Žymiausių Lietuvos mokslininkų kreipimosi iniciatyvinės grupės narius priėmė Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas dr. V. Gedvilas ir  Ministras Pirmininkas dr. A. Butkevičius, kurie stojo mokslininkų pusėn ir pritarė visų jų keliamų problemų skubiam sprendimui. Prezidentūra ėmėsi tam tikros iniciatyvos skatinti mokslininkų ir valdininkų dialogą. Netrukus Seime bus pradėtos svarstyti Viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) pataisos, kurių dalį pateikė ir mokslo bendruomenė.

Įstatymo pataisų neužteks – teks rasti ir eliminuoti žlugdančias subtilybes poįstatyminiuose aktuose. Tačiau visos šios pastangos bus bergždžios, jei nepavyks pakeisti sisteminio vienmačio požiūrio į viešuosius pirkimus, jei visuomenė ir toliau bus skirstoma į teisuolius ir potencialius sukčius, jei VPĮ ir toliau bus skirtas kontroliuojančių institucijų veiklos pateisinimui ir korupcijos „mažinimui“ ne ten, kur ji klesti. Nuo netrukus priimtų sprendimų ir mokslininkų bendruomenės sutarimo su valdžios institucijomis priklausys, ar išliks viltis Lietuvai tapti savo piliečių pasididžiavimo verta mokslo bei kultūrinių ir technologinių inovacijų šalimi, ar ir toliau teks „didžiuotis“ tik tuo, kad paskutiniai Europoje pasikrikštijom ir gavom raštą.

Nei šio rašinio visuma, nei kuri jo dalis negali būti traktuojama kitaip, kaip siekis padidinti viešųjų pirkimų efektyvumą ir racionalumą mokslinės ir inovacinės veiklos srityje. Bet kokios nuorodos į šį rašinį bei interpretacijos, siekiant pateisinti korupcijos rizikos didinimą ir (arba) pritarti kurioms nors visuomenės grupėms ir (arba) individams, kurie yra suinteresuoti neskaidria veikla, yra priskirtinos tokių nuorodų ar interpretacijų autorių neetiškam elgesiui.

Prof. Artūras Žukauskas, LMA tikrasis narys, IEEE vyresnysis narys

Šaltinis: delfi.lt

Tiekėjai, įrodę savo tiesą teisme, nuo šiol turės daugiau galimybių išreikalauti žalos, patirtos dėl neteisėtų perkančiosios organizacijos sprendimų, atlyginimo.

Nors tokia galimybė tiekėjui Viešųjų pirkimų įstatyme buvo aiškiai numatyta jau gana ilgą laiką, tačiau praktiškai ja pasinaudoti buvo beveik neįmanoma.

Tai iliustruoja ir 2012 m. viešųjų pirkimų bylų statistika. Nuo 2012 m. pradžios aukštesnės instancijos teismai nagrinėjo daugiau kaip 200 viešųjų pirkimų bylų. Daugiau nei 70-yje tokių bylų teismai priėmė tiekėjams palankius sprendimus – pripažino, kad vienas ar kitas perkančiosios organizacijos viešojo pirkimo vykdymo metu priimtas sprendimas buvo neteisėtas. Tačiau minėtu laikotarpiu buvo tik 5 bylos, kuriose tiekėjai reikalavo atlyginti dėl tokių neteisėtų sprendimų patirtą žalą.

Pagrindinė priežastis dėl ko tiekėjų ieškiniai dėl žalos atlyginimo viešuosiuose pirkimuose buvo itin reti, slypi tame, kad pagal iki šiol vyravusią teismų praktiką tokios žalos įrodinėjimo našta buvo nepakeliama tiekėjams.

Daugiausiai sunkumų, pasiryžusiems kilti į naują mūšį dėl žalos atlyginimo, tiekėjams kėlė perkančiosios organizacijos kaltės bei priežastinio ryšio tarp neteisėto perkančiosios organizacijos sprendimo ir patirtos žalos įrodinėjimas. Tiekėjui, nedalyvavusiam perkančiajai organizacijai priimant neteisėtą sprendimą, buvo itin sunku pateikti perkančiosios organizacijos kaltės ar apgaulės įrodymus. Taip pat pagal iki šiol vyravusią teismų praktiką tiekėjui reikėdavo įrodinėti hipotetines situacijas, pavyzdžiui, kad perkančioji organizacija nebūtų atmetusi jo pasiūlymo bet kokiais kitais motyvais.

Tačiau situacija turėtų iš esmės pagerėti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kovo mėnesį priėmė nutartį, kurioje išaiškino perkančiosios organizacijos atsakomybės už tiekėjų patirtą žalą taikymo sąlygas. Nuo šiol tiekėjui nebereikės įrodinėti perkančiosios organizacijos kaltės priimant neteisėtą sprendimą. Įrodinėjant priežastinį ryšį, tiekėjui taip pat pakaks įrodyti, kad jis pasiūlė mažiausią kainą ir atitinkamai turėjo laimėti viešąjį pirkimą. Savo ruožtu pareigą įrodinėti, kad tokio tiekėjo pasiūlymas būtų atmestas kuriuo nors kitu pagrindu, teismas perkėlė pačiai perkančiajai organizacijai.

Dėl šio teismo išaiškinimo ieškinių dėl žalos atlyginimo viešuosiuose pirkimuose turėtų padaugėti. Tiekėjų sėkmės atveju žalą turės atlyginti neteisėtą sprendimą priėmusi perkančioji organizacija. Todėl naujai formuojama praktika turėtų paskatinti perkančiąsias organizacijas atsakingiau priiminėti sprendimus bei kelti už pirkimus atsakingų darbuotojų kvalifikaciją.

Laura Šlepaitė, LAWIN advokatų kontoros vyresnioji teisininkė

Šaltinis: vz.lt

Lietuvos mokslo atstovai ketvirtadienį apsilankę pas premjerą A.Butkevičių teigė, kad mokslinei veiklai šalyje trukdo pernelyg smulkmeniškos viešųjų pirkimų procedūros ir administraciniai reikalavimai.

Pasak Lietuvos mokslų akademijos nario, fiziko Artūro Žukausko, Vyriausybės vadovui buvo įteiktas 262 Lietuvos mokslo premijų laureatų pasirašytas kreipimasis „dėl grėsmių valstybei, kurias kelia perdėtas mokslinių tyrimų, inovacinės veiklos formalizavimas ir nepakeliama našta mokslininkams, kurią kuria perdėtos administravimo priemonės“.

„Mes aptarėme dvi svarbiausias problemas. Viena iš jų tai viešųjų pirkimų problema, kuri iki šimto kartų sulėtina procedūras mokslo institucijose lyginant su mūsų kolegomis kitose Europos Sąjungos šalyse ir praktiškai paverčia niekais didžiules investicijas, kurios yra nukreiptos į mokslo, technologijų ir inovacijų plėtrą mūsų šalyje“, – po susitikimo žurnalistams sakė A.Žukauskas.

„Antra didžiulė problema yra perdėtas administravimas, smulkmeniškas mokslinės veiklos planavimas, kuris yra nesuderinamas su kūrybinės veiklos administravimo pasauline praktika. Mokslui yra būdinga didelė neapibrėžtis, mokslas yra pagal savo prigimtį neapibrėžtas ir nenuspėjamas, ir šitie dalykai, šiuolaikinės vadybos jau įsisavinti kitose šalyse, Lietuvoje yra visiškai ignoruojami“, – kalbėjo mokslininkas.

Pasak jo, Lietuvos mokslininkai „deda milžiniškas viltis, kad po daugelio metų, kelių Vyriausybių veikimo galų gale atsiras proveržis šitų problemų sprendime“.

A.Butkevičius po susitikimo sakė, kad LR Ūkio ministerija Vyriausybei netrukus turi pateikti naują Viešųjų pirkimų įstatymo projektą.

„Mes jau antradienį aptarėme, kad sulaukus Viešųjų pirkimų įstatymo projekto Vyriausybėje pravesime tam tikrą pokalbį, dialogą pakviesdami mokslininkus, kultūros ir meno darbuotojus, kurie irgi yra išreiškę labai daug pastabų dėl šiuo metu galiojančio Viešųjų pirkimų įstatymo kai kurių nuostatų“, – teigė jis.

Šaltinis: BNS

Perkančiosios organizacijos nebegali piktnaudžiauti sąlyga, kad atsiskaitys su darbų atlikėjais tik tuomet, kai gaus ES lėšų. Tokios kovo 1 d. įsigaliojusios įstatymo nuostatos palankios verslui, nors, įpareigodamos sparčiau suktis valstybės bei savivaldybių įstaigas, kai kurias jau šiandien varo į neviltį.Atlikti darbus ar patiekti prekes ir kantriai laukti 3–6 mėn. ar dar ilgiau, kol pirkimą organizavusi institucija atsiskaitys, jau nebereikės: po kovo 1 d. su verslininku sutartį sudaręs viešasis subjektas atsiskaityti turi per 30 dienų arba atskirais atvejais per 60 kalendorinių dienų. Tai numato įsigaliojusios Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatos.

Irmantas Kubilius, statybų įmonės UAB „Irdaiva“ direktorius, sako, kad kol kas praktiškai naujųjų reikalavimų efekto dar nepajuto, nes dar nepasirašė sutarčių, tačiau pakeitimų nauda verslui tiki.

„Šis įstatymas naudingas ir visam mūsų sektoriui labai pagerins padėtį, – vertina p. Kubilius. – Tikimės, kad įstatymų bus laikomasi.“

Žygimantas Pacevičius, advokatų kontoros „Borenius“ partneris, mano, kad įstatymo pakeitimais gerinama verslo aplinka, nes verslininkai galės aiškiau planuoti savo veiklą ir išvengti nuostolių, kurie, pavyzdžiui, atsiranda laiku neatsiskaičius su tiekėjais ar nepagaminus produkcijos, ir kartu didinti savo konkurencingumą rinkoje.

Ponas Kubilius pasakoja, kad dažniausiai sutartyse viešasis sektorius numatydavo 90 d. atsiskaitymo terminą.

VŽ žvilgtelėjus, kokius atsiskaitymo terminus būsimosiose sutartyse numato viešuosius pirkimus organizuojančios įstaigos, akivaizdu, kad didžioji dalis pasiryžę atsiskaityti per 30 d., tačiau dalis viešųjų subjektų vis dar linkę pasinaudoti p. Kubiliaus minima praktika.

Teismo verdiktas

Įsigaliojęs įstatymas nenurodo konkrečių atvejų, kada sutartimi gali būti nustatytas ilgesnis nei 30 kalendorinių dienų, tačiau neviršijantis 60 kalendorinių dienų atsiskaitymo terminas. Numatyta tik vertinamojo pobūdžio sąlyga, kad ilgesnio termino nustatymas turi būti objektyviai pagrįstas, atsižvelgiant į sutarties pobūdį ar ypatumus.

Sonata Vaitukaitytė, Viešųjų pirkimų tarnybos l. e. p. direktoriaus pavaduotoja, mano, kad objektyviai pagrįstų aplinkybių sąrašo, tinkančio visų pirkimų atveju, nebūtų įmanoma pateikti ir kiekvieną kartą perkančioji organizacija, nustatydama atsiskaitymo terminus, turi pareigą objektyviai įvertinti visas su konkretaus pirkimo specifika susijusias aplinkybes, sutarties specifiką.

Pono Pacevičiaus vertinimu, jeigu perkančioji organizacija nepagrįstai nustatys ilgesnį nei 30 kalendorinių dienų atsiskaitymo terminą ir kiltų ginčas, iš perkančiosios organizacijos galima reikalauti atlyginti patirtus nuostolius, o jeigu pirkimo sutartis dar nesudaryta – pakeisti jos nuostatas.

Šaltinis: vz.lt

Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimus rengianti Ūkio ministerija siūlo, kad konkursą laimėjęs generalinis rangovas nebegalėtų subrangovams perleisti didžiosios dalies sutartyje numatytų darbų. Įmonės sako, kad smulkiajam ir vidutiniam verslui būtų sudarytos sąlygos aktyviau dalyvauti konkursuose, tik abejoja, ar nedidelės bendrovės būtų visada pajėgios tvarkingai įgyvendinti projektus.

„Šiuo metu konsultuojamės su teisininkais, kokią formuluotę pasirinkti. Greičiausiai bus pasirinktas reikalavimas konkurso laimėtojui atlikti pagrindinius darbus arba tam tikrą procentą sutartyje numatytų darbų“, – nurodo p. Busilas.

Kad didėtų konkurencija, ŪM taip pat siūlo, kad perkančiosios organizacijas (PO) pirkimo objektą dažniau skaidytų į dalis. PO taip pat negalėtų reikalauti, kad minimali konkurso dalyvio metinė pajamų suma daugiau kaip du kartus viršytų numatomą pirkimo vertę.

Iš viso ŪM pateikė per 100 siūlymų, kaip VP procesą padaryti paprastesnį ir lankstesnį. Žadama iš dalies pakeisti VP vertinimo kriterijus, kad tiekėjų pasiūlymai įsigyjant prekes ar paslaugas būtų vertinami ne tik pagal mažiausią kainą, bet atsižvelgiant į ekonominį naudingumą. Atsižvelgiant į verslo ir įvairių institucijų pasiūlymus pakoreguotą įstatymo projektą po poros savaičių planuojama teikti Vyriausybei, jo svarstymas jau įtrauktas į Seimo pavasario sesijos darbų programą.

Nulaižo grietinėlę

„Išties būtų teisingiau, kad įmonė, kuri dalyvauja renovacijos konkurse, įsipareigotų padaryti didžiąją dalį darbų.  Dabar projektų valdytojai, neturintys nė vieno darbininko, gali susišluoti visus projektus. Panašu, kad ir renovacija daugiabučių kvartalais sumąstyta tam, kad keli rinkos dalyviai paimtų užsakymus, o nedidelėms įmonėms liktų tik subranga“, – sumanymui pritaria Arvydas Norvydas, Telšių statybos UAB „Statela“  direktorius. Anot jo, jei toks reikalavimas atsirastų, generaliniai rangovai negalėtų siekti gauti daugiau projektų nei patys pajėgūs atlikti, todėl atsirastų niša mažesnėms įmonėms laimėti konkursus.

„Dabar rinkoje nemažai bendrovių, kurios tik valdo projektus, tačiau nulaižo visą pajamų grietinėlę, o tiesioginis darbų atlikėjas nukenčia. Jei smulkesnei bendrovei riesta, ji neretai darbų imasi už minimalią kainą“, – sutinka ir Alvydas Aleksonis, Alytaus statybų UAB „Alkor“ direktorius. Tačiau  atsiradus daugiau rangovų PO  būtų sudėtingiau juos kontroliuoti, pabrėžia jis. Būtų sunkiau ir didesnėms įmonėms, kurios siekia gauti daugiau užsakymų ir jiems atlikti pasitelkia subrangovus. „Didžiosioms įmonėms tai būtų minusas, o smulkiajam ir vidutiniam verslui būtų sudarytos geresnės sąlygos“, – ŪM iniciatyvą vertina p. Aleksonis.

Darius Povilavičius, Vilnius  statybų UAB „Mansarda“ direktorius, nurodo, kad subrangovėmis paprastai tampa įmonės, neatitinkančios nurodomų kvalifikacinių reikalavimų, o dažniausiai tokiu reikalavimu tampa įmonių apyvarta. Tarkime, neseniai veikiančioms įmonės galimybė dalyvauti konkursuose apribota, nes paprastai reikalaujama, kad tiekėjas būtų pasiekęs tam tikrą apyvartą.

„Daugiau konkurencijos VP konkursuose atsirastų tik tada, jei būtų nuspręsta sumažinti ir kvalifikacinius reikalavimus“, – nurodo  p. Povilavičius.

Sureguliuos rinka

Kita vertus, pažymi jis, jei įmonė kvalifikacinius reikalavimus atitinka, šiuo  metu galiojanti tvarka dalyvauti VP konkursuose jai netrukdo, tad problema nėra itin opi. „Esame vidutinė įmonė, konkursuose dalyvaujame ir savarankiškai. Jei pasiūlome mažesnę kainą, tampame generaliniais rangovais. O jei matome, kad konkurso kvalifikacinių reikalavimų neištempsime, dalyvaujame kaip partneriai, pagal jungtinės veiklos sutartį“, – savo įmonės pavyzdį pateikia „Mansardos“ vadovas.

Arvydo Pugžlio, Panevėžio UAB „Statybų trikampis“ direktoriaus, nuomone, rinkai reikėtų palikti sureguliuoti, kaip įmonėms dalyvauti renovacijos projektuose – būti subrangovėmis ar siekti laimėti konkursus pačioms ir juos įgyvendinti, pasitelkiant kitas bendroves. O keliant papildomų sąlygų renovacijos projektai išvis gali strigti, nes trūksta tam tikrų kvalifikacijų darbuotojų.

„Renovacijai reikalingi specializuoti darbai – fasadų tinkavimas, glaistymas. O tie darbai sezoniniai, rinkoje nėra pakankamai žmonių, kurie gali  juos atlikti. Jei bus pradėta daugiau renovavimo projektų, nebebus, kas juos įgyvendina“, – įspėja p. Pugžlys.

„Gerais norais kartais būna kelias į pragarą grįstas“, –  taip ŪM siūlymą įvertina Valdas Sutkus, Lietuvos verslo konfederacijos | ICC Lietuva prezidentas. Jo įsitikinimu, siūlant VP pakeitimus, reikia atsižvelgti ir į tai, kad sudėtingesniuose pirkimuose generalinis rangovas yra atsakingas už gerą galutinį rezultatą ir privalo turėti kompetencijos, kad galėtų tai užtikrinti.

„Generalinis rangovas yra tinkamo darbų atlikimo garantas, todėl nėra svarbu, kiek darbų jis atlieka pats, o kiek perleidžia subrangovams“, – tvirtina p. Sutkus.

Straipsnis publikuotas dienraštyje „Verslo žinios“.