Ūkio ministerija žada pertvarkyti viešųjų pirkimų sistemą. Žadama, kad prioritetu turėtų tapti ne tik mažiausios kainos veiksnys, bet kokybė, projekto eigos sparta, ekonominis naudingumas ir efektyvumas. Po kelių savaičių įstatymo projektai turėtų pasiekti Vyriausybę.

Ūkio ministeriją pasiekė beveik 100 įvairių siūlymų, kaip reiktų keisti viešųjų pirkimų sistemą. Žadama keisti pirkimų vertinimo skalę, kad tiekėjų pasiūlymai įsigyjant prekes, paslaugas ar darbus būtų vertinami ne tik pagal mažiausią kainą, bet ir pagal ekonominį naudingumą. Siūloma didinti mažos vertės pirkimų ir darbų ribas.

„Paslaugoms ir prekėms siūloma pakelti nuo 100 iki 200 tūkst. Lt, o darbams – nuo 500 tūkst. iki 1 mln. Lt. Kitas iš siūlymų – galėtume sutaupyti laiko 10-čia dienų. Yra reikalavimas skelbti techninę specifikaciją. Pažiūrėjome, kad per metus negauta nė vieno pasiūlymo techninėms specifikacijoms, todėl siūlysime šį reikalavimą daryti neprivalomą, kad liktų tik dideliems, sudėtingiems pirkimams“, – sakė ūkio viceministras Marius Busilas.

Sprendžiant sutarčių perpardavinėjimo problemą, kai rangovo laimėtą sutartį vykdo pasamdyti subrangovai, siūloma nustatyti prievolę, kad pagrindinis rangovas turėtų įvykdyti didžiąją dalį sutarties. Verslas sako norintis, kad procedūros būtų paprastesnės, trumpėtų nagrinėjimų terminai.

„Norėtųsi, kad viešųjų pirkimų politika neskatintų šešėlino verslo, nes šiuo metu Lietuvoje, skirtingai nei ES, per 90 proc. pirkimų vyksta už mažiausią kainą – pasiūlymus su mažiausia kaina gali pateiki tos įmonės, kurios turi mažiausias sąnaudas, nemoka mokesčių arba tiekia blogos kokybės produktus arba paslaugas. Tai yra kertinis principas, kurio mes atkakliai siekiame“, – teigia Verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus.

„Tas klausimas sprendžiamas su teisingumo ministru ir greitu laiku bus tokia tvarka, kad teismai labai greitai ir efektyviai nagrinės, nebus tempimo, bus taikomos tam tikros baudos, sankcijos tiems nesąžiningiems tiekėjams, kurie bando vilkinti procedūras, kad perkančioji organizacija neįgyvendintų projektų“, – žada Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius Žydrūnas Plytnikas.

Daugumą siūlymų jau po kelių savaičių žadama teikti Vyriausybei, vėliau – Seimui. Per metus vidutiniškai nuperkama prekių ir paslaugų už beveik 13 mlrd. litų, o viešųjų pirkimų procedūros trunka iki pusės metų.

Šaltinis; LRT.LT

Verslo seniai keliamą problemą, kad viešuosiuose pirkimuose vyraujantis mažiausios kainos kriterijus ne visada leidžia efektyviai panaudoti viešąsias lėšas, patvirtina ir Valstybės kontrolės atliktas auditas. Jo išvadose teigiama, kad sudėtinga VP pirkimų tvarka, nuolat besikeičiantys teisės aktai didina perkančiųjų organizacijų išlaidas.„Viešųjų pirkimų (VP) sistema orientuota į procesą, bet ne rezultatą“, – konstatuoja  valstybės kontrolieriai, išanalizavę supaprastintų VP, kuriuos plačiausiai naudoja perkančiosios organizacijos (PO), praktiką. Anot Giedrės Švedienės, valstybės kontrolierės, šioje sistemoje ypač daug dėmesio skiriama procedūroms, o pagrindinis VP tikslas – racionaliausiai panaudoti lėšas ir gauti ekonominę naudą – taip ir nepasiekiamas.

VP tvarka darosi vis sudėtingesnė, o nuolat keičiantis VP reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms ir didėjant pirkimų apimčiai, didėja ir PO išlaidos – joms reikia priimti daugiau darbuotojų, kurie dirbtų su VP, juos papildomai mokyti ir konsultuoti, pirkti ekspertų paslaugas. 80-yje perkančiųjų organizacijų, kurias apklausė kontrolieriai, su VP dirbančių žmonių skaičius per trejus metus pagausėjo 130, šimtai tūkstančių litų išleisti konsultantams.

Kontrolieriai suskaičiavo, kad VP įstatymas nuo jo įsigaliojimo 1997 m. iki 2012 m. vidurio buvo keičiamas 37 kartus – vidutiniškai kas pusmetį. Supaprastintus VP reglamentuojantys įstatymo straipsniai 2009–2012 m. buvo keičiami 16 kartų.

„PO apklausos rezultatai rodo, kad keičiantis teisės aktams VP procedūros ilgėja ir darosi sudėtingesnės, atsiranda daugiau techninio darbo, o tam reikia papildomų žmogiškųjų išteklių ir laiko sąnaudų“, – nurodo Valstybės kontrolė.

Pirkėjai apsidraudžia

Kontrolieriai atkreipia dėmesį ir į verslo nuolat linksniuojamą problemą – VP konkursuose vyraujantį mažiausios kainos principą. Nors mažiausią kainą pasiūlę tiekėjai dažnai nevykdo savo įsipareigojimų, o teikiama paslauga arba produktas būna nekokybiški, 2009–2011 m. 97% atvejų buvo pasirinktas mažiausios kainos vertinimo kriterijus, skaičiuoja kontrolieriai. Kitose ES šalyse gerokai dažniau – per  60% pirkimo atvejų – pasirenkamas ekonominio naudingumo vertinimo kriterijus.

Kaip rašė VŽ  („Vertinimo kriterijų žonglieriai“, 2013 01 15), padėtis beveik nepasikeitė ir pernai – VP, kurių konkursuose pasiūlymai būtų vertinami pagal ekonominio naudingumo kriterijų, buvo tik 5,6% iš visų vykdytų VP.
„Iš pateiktų duomenų matyti, kad 35% savivaldybių, 38% ministerijų ir 50% kitų PO, pasirinkusios mažiausios kainos vertinimo kriterijų, nebūtinai pasiekia norimą rezultatą“, – nurodo kontrolieriai.

Tačiau PO kontrolieriams tvirtino, kad mažiausios kainos kriterijus joms paprastesnis, saugesnis, jį pasirinkus, mažiau rizikuojama, kad bus pažeistos sudėtingos pirkimo procedūros. Rinktis ekonominio naudingumo kriterijų vengiama ir dėl to, kad pirkėjams gana sunku nustatyti objektyvius kriterijus, trūksta kompetencijos vertinti tokius pasiūlymus.„Mūsų kontroliuojančios institucijos elgiasi pagal principą – liepk kvailiui melstis, jis ir galvą prasiskels, todėl mažiausios kainos principas yra aiškiausias ir PO, ir tikrintojams. PO žemiausios kainos griebiasi kaip išsigelbėjimo šiaudo“, – aiškina Valdas Sutkus, Lietuvos verslo konfederacijos/ICC prezidentas.

„Lietuva nuėjo pačiu lengviausiu keliu biurokratams: biurokratui nukrenta bet kokia atsakomybė, nes niekas jo negalės kritikuoti, jei jis pirks pagal mažiausios kainos kriterijų“, – sako ir Stanislavas Kablys, AB „Eurovia Lietuva“ generalinis direktorius, asociacijos „Lietuvos keliai“ tarybos pirmininkas. Ponas  Sutkus pabrėžia, kad PO renkasi mažiausios kainos kriterijų ir bijodamos, kad konkursų rezultatus gali skųsti kiti jų dalyviai, juk ekonominio kriterijaus objektyvumą pagrįsti gerokai sunkiau.

Siūlo vaistų

Žydrūnas Plytnikas, Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovas, pripažįsta, kad įsigalinti mažos kainos tendencija yra bloga, o ją lemia nenoras eiti sudėtingesniu, daugiau laiko ir kompetencijos reikalaujančiu, tačiau geresniu ekonominio naudingumo vertinimo keliu. Tačiau kaip rasti balansą tarp VP skaidrumo ir procedūrų paprastumo, atsakymo kol kas nėra. „Kodėl kontroliuojame VP skaidrumą, o ne efektyvumą? Todėl, kad nemokame pamatuoti efektyvumo“, – yra sakęs p. Plytnikas.

Kontrolieriai rekomenduoja Ūkio ministerijai tęsti VP įstatymo stebėseną, identifikuojant problemas ir mažinant administracinę naštą PO. VPT rekomenduojama organizuoti daugiau mokymų, ypač regionuose, stiprinti konsultacinę veiklą, pateikti sisteminių ir dažniausiai pasitaikančių pažeidimų išaiškinimus. Taip pat siūloma, priimant sprendimus dėl nustatytų pažeidimų, įvertinti priimamų sprendimų pasekmes, kurios turi įtakos galutiniam pirkimų tikslui – racionaliai naudoti lėšas – ir į tai atsižvelgti.

Pono Sutkaus nuomone, problemą iš dalies būtų galima spręsti, įtraukiant tokius parametrus kaip reikalavimas VP konkursuose dalyvaujančioms įmonėms mokėti vidutinį atlyginimą darbuotojams. Laura Šlepaitė, advokatų kontoros „LAWIN Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai“ teisininkė, besispecializuojanti viešųjų pirkimų teisinių ginčų srityje, svarsto, kad galima būtų nustatyti sąrašą pirkimo objektų, nurodant, kokias paslaugas, prekes ir darbus PO turėtų pirkti pagal ekonominio naudingumo kriterijų.Šaltinis: vz.lt

Straipsnis publikuotas dienraštyje „Verslo žinios“.

Ūkio ministerija atkreipia viešųjų pirkimų sistemos dalyvių dėmesį, kad 2013 m. kovo 1 d. įsigalios Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo pakeitimo įstatymas (toliau – Įstatymas), kuriame nustatyti nauji mokėjimo laikotarpiai komercinėse sutartyse už parduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus. Šie nauji atsiskaitymo terminai turės būti taikomi ir viešųjų pirkimų sutartims, sudarytoms atlikus viešuosius pirkimus, pradėtus nuo 2013 m. kovo 1d.

Įstatyme nustatyti šie mokėjimo laikotarpiai tarp ūkio subjektų ir Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų perkančiųjų organizacijų:

– per 30 kalendorinių dienų nuo dienos, kai prekių pirkėjas, paslaugų gavėjas ar darbų užsakovas gauna sąskaitą faktūrą arba lygiavertį dokumentą;

– jeigu sąskaitos faktūros arba lygiaverčio dokumento gavimo diena neaiški, – per 30 kalendorinių dienų nuo prekių gavimo, paslaugų suteikimo ar darbų atlikimo dienos. Sąskaitos faktūros arba lygiaverčio dokumento gavimo diena yra laikoma neaiškia, jeigu sąskaita faktūra arba lygiavertis dokumentas skolininkui išrašytas ir išsiųstas nesinaudojant elektroninėmis priemonėmis;

– kai prekių pirkėjas, paslaugų gavėjas ar darbų užsakovas sąskaitą faktūrą arba lygiavertį dokumentą gauna anksčiau, negu jam pateiktos prekės, suteiktos paslaugos ar atlikti darbai, – per 30 kalendorinių dienų nuo prekių gavimo, paslaugų suteikimo ar darbų atlikimo dienos;

– jeigu įstatymuose ar komercinėje sutartyje yra nustatyta priėmimo ar patikrinimo procedūra, kuria turi būti patikrinta, ar prekės, paslaugos ar darbai atitinka komercinės sutarties sąlygas, ir jeigu prekių pirkėjas, paslaugų gavėjas ar darbų užsakovas gauna sąskaitą faktūrą arba lygiavertį dokumentą anksčiau arba prekių, paslaugų ar darbų priėmimo ar patikrinimo dieną, – per 30 kalendorinių dienų nuo prekių, paslaugų ar darbų priėmimo ar patikrinimo dienos.

Pažymėtina, kad komercinėje sutartyje tarp ūkio subjektų ir viešųjų subjektų nustatytas mokėjimo laikotarpis negali būti ilgesnis negu aukščiau nustatyti laikotarpiai, išskyrus Įstatyme nustatytus išimtinius atvejus (žr. Įstatymo 5 straipsnio 3 dalį), kuomet šis laikotarpis gali siekti 60 kalendorinių dienų nuo prekių gavimo, paslaugų suteikimo ar darbų atlikimo dienos.

Šaltinis: vpt.lt

Siekiant tobulinti ir labiau skaidrinti viešųjų pirkimų tvarką atsiranda pavojus, kad sprendžiant vieną problemą bus sukurta kita.

„Negalima su nešvariu vandeniu iš vonelės išpilti ir paties vaiko“, – ši išgarsėjusi Martino Lutherio frazė, pasakyta vienoje iš probleminių kalbų, galėtų būti perspėjimas bet kuriai valdžiai, linkusiai perlenkti lazdą.

Viešieji pirkimai (VP), kasmet sukantys milijardines valstybės pinigų sumas, tapo galvos skausmu ir perkančiosioms pusėms, kurios leidžia tuos pinigus, ir tiekėjams, kurie norėtų tų pinigų užsidirbti. Ta galvasopė pirmiausia kyla dėl VP konkursų neskaidrumo ir jį lydinčios korupcijos apraiškų.

Bene aktyviausiai tvarkyti VP ūkį ėmėsi Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė, tiksliau – Ūkio ministerija (ŪM). Vieną iš jos naujesnių iniciatyvų palankiai įvertino ir verslininkai, ir perkančiosios organizacijos. ŪM pristatė Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimą, kuris įteisintų juoduosius sąrašus. Į juos planuojama įtraukti prasižengusias įmones, t. y. tas, kurios per pastaruosius metus netinkamai vykdė VP sutartis.

Tokiuose sąrašuose atsidūrusi įmonė neturėtų nustebti, jei perkančioji organizacija atmestų jos pasiūlymą – kad ir koks palankus ar konkurencingas jis būtų. Taip pat siekiama, kad VP informacinėje sistemoje būtų galima pasižiūrėti visus dokumentus, kuriuos pateikė pirkimo konkursą laimėjęs subjektas. Rimantas Žylius, ūkio ministras, aiškino, kad sukurti tokią pataisą paskatino VP praktika, kai konkursą laimėję tiekėjai vilkina darbų vykdymą, pateikia nekokybišką produktą ir pan. Tikėtina, jog tokia ŪM siūloma įstatymo pataisa galėtų įlieti bent kiek skaidrumo į drumzliną VP konkursų sistemą, tačiau VŽ dar kartą siūlo neapsiriboti tik tiekėjų juodaisiais sąrašais – savo vietą istorijoje lygiagrečiai turėtų užimti ir perkančiųjų organizacijų bei korumpuotų valdininkų juodieji sąrašai.

Būtent dėl nepasitikėjimo tokių valdininkų sąžiningumu nemaža dalis VP konkursuose dalyvavusių įmonių nesutinka su pirkimų rezultatais ir skundžia juos teismams. Tačiau būtent tada ir kyla pavojus „išpilti su vandeniu ir vaiką“ – pradėta gintis nuo skaidrumo. Pastaruoju metu išryškėjo keista tendencija – teisininkai sako, kad pirmosios instancijos teismai dažniau linkę palaikyti valstybės sektorių, todėl ieškovams gana sunku laimėti tokias bylas – jie dažniau pripažįstami neteisiais. Peršasi mintis, kad teismai gina valstybės sektorių ir sudaro sąlygas neskaidriems viešiesiems pirkimams. Motyvas ginti tik perkančiąją pusę lyg ir būtų pateisinamas – nenorima vilkinti ar stabdyti VP proceso, švaistyti lėšų ir pan. O jei vis dėlto perkančioji organizacija neteisi?

Teisybės ieškantys verslininkai dabar turi dar mažiau teisių – Civiliniame kodekse neseniai buvo atlikti pakeitimai, jais remiantis dauguma VP bylų nagrinėjamos raštu. Todėl šalys negali išsamiau žodžiu pagrįsti savo ieškinio, pateikti visų argumentų, replikuoti kitai šaliai, teisėjas neturi galimybės užduoti klausimų ir t. t. Įtakos turi ir sutrumpėję terminai – jei byla sudėtingesnė ir reikalauja gilesnės aplinkybių analizės, verslininkams tikėtis palankaus sprendimo beveik nelieka galimybių. Be visa kita ko, net 10 kartų padidėjo ir žyminis mokestis.

Dabartinė VP bylų nagrinėjimo tvarka ir rezultatai, kai perkančioji organizacija praktiškai visada teisi, gali atbaidyti tiekėjus nuo minties teismuose ieškoti teisingumo. Jei to ir siekiama, ar tai nebus žingsnis atgal į drumzliną vandenį…

Šaltinis: vz.lt

Viešieji pirkimai ir su jais susijusios aktualijos beveik niekada nesitraukia iš viešosios erdvės diskusijų. Verslo atstovai vis dažniau skundžiasi dėl mažiausios kainos kriterijaus ir teigia, kad jis neatspindi kitų svarbių prekių ir paslaugų kriterijų. Jų skunduose yra pagrindo: juk net ir tada, kai taupome, pirkdami maisto produktus kreipiame dėmesį ne tik į jų kainas, bet ir maistinę vertę, galiojimo terminą. Kitaip tariant, kaina tikrai ne visada yra vienintelis ir nepakeičiamas kriterijus.

Apie viešųjų pirkimų procedūrų naštą neseniai prabilo ir kultūros atstovai: jų netenkina daugybė popierių, kuriuos turi užpildyti, kad nenusižengtų viešųjų pirkimų procedūroms. Jiems tai neįprasta, ir reikia pripažinti, kad norint atitikti visus reikalavimus pasitaiko nelogiškų situacijų. Kita vertus, principas – duokite pinigų, o mes jau juos leisime savo nuožiūra – irgi netinka, nes kalbame apie mokesčių mokėtojų lėšas.

Viešųjų pirkimų politikos ir procedūrų formuotojai jau patys pripažįsta, kad neužtenka vien griežtinti ir skaidrinti pirkimų procesus, kad reikia tobulinti ir patį pirkimų tikslingumą. Todėl siekiant sumažinti lėšų švaistymą ir korupcijos apraiškas, planuojama tobulinti procedūras ir taisykles. Kokie pokyčiai būtų naudingi viešųjų pirkimų sistemai?

Pats efektyviausias būdas skaidrinti ir efektyvinti viešuosius pirkimus lieka bene vienintelis – mažinti jų apimtis. Kuo mažiau viešasis sektorius pirks, tuo mažiau bus erdvės švaistymui ir įvairiems „nešvarumams“. Kitaip tariant, galima pirkti ir nereikalingus, brangius pieštukus, ir automobilius – principas yra tas pats, o žala valstybei akivaizdžiai skirtinga. O perkama tikrai daug: pavyzdžiui, 2010 m. – beveik už 11 milijardų litų.

Į viešųjų pirkimų specifiką dažnai pamirštama atsižvelgti plečiant ministerijas, steigiant naujas įstaigas, įmones ar pareigybes. Daugiau valstybės funkcijų atlikti reikia daugiau priemonių, todėl natūraliai plečiasi viešųjų pirkimų apimtys, o kartu ir galimybės pasireikšti korupcijos virtuozams.

Jei jau nusprendžiama, kad viešasis sektorius atliks tam tikras funkcijas ir joms įgyvendinti teks įsigyti priemonių naudojantis viešųjų pirkimų procesu, lieka neatsakyti du esminiai klausimai – kaip ir ką pirkti? Atsakymų į pirmąjį klausimą paieška vyksta gan aktyviai ir sistemą yra bandoma keisti. Griežtinama procesų kontrolė, paslaugos ar prekės kriterijų apibrėžimai, siekiama įvesti daugiau skaidrumo ir aiškumo, pirkti bent dalį prekių ir paslaugų centralizuotai.

Bet bėda ta, kad net ir užtikrinus visiškai skaidrų ir aiškų pirkimo procesą išlieka daug kitokių problemų. Jau anekdotiniu tapęs fortepijono Vilniaus rotušei pirkimas ir nesutarimai, kaip ekonomiškai įvertinti muzikos instrumento skambesį, puikiai iliustruoja, kaip skrupulingai laikantis pirkimų proceso reikalavimų galima nukeliauti iki absurdiškų situacijų.

Dar svarbiau yra tai, kad net ir pirkimo procesą atlikus greitai, efektyviai ir skaidriai, dažnai yra įsigyjamos prekės ir paslaugos, kurios yra visiškai nereikalingos (papildomas plokščiaekranis televizorius ar tolima komandiruotė) viešojo sektoriaus funkcijų vykdymui. Viešųjų pirkimų specifika įpareigoja viešųjų pirkimų politikos vykdytojus rasti balansą tarp pirkimų tikslingumo ir standartizuotų kriterijų ir procedūrų tikslumo, kuris leistų sumažinti erdvę korupcijos apraiškoms.

Dar vienas pageidautinas esminis viešųjų pirkimų bruožas – procese turėtų būti perkamas galutinis rezultatas arba funkcija, o ne konkreti paslauga. Kitaip tariant, vietoj automobilio turėtų būti perkamas transportavimas, vietoj telefoninio ryšio – komunikacija. Tai svarbu, nes rinkoje dėl konkrečios funkcijos atlikimo gali konkuruoti keletas priemonių. Iš taško A į tašką B galima patekti įstaigos automobiliu, naudojantis privačių vežėjų paslaugomis, viešuoju transportu, o gal net nereikia važiuoti ir užtenka vaizdo konferencijos. Konkretus prekės ar paslaugos apibrėžimas stabdo galimybę verslui pasiūlyti inovatyvius ir su labiau įprastomis paslaugomis konkuruoti galinčius sprendimus, kurie leistų efektyviau naudoti mokesčių mokėtojų pinigus.

Viešųjų pirkimų sistema ir jos mastai turi dar vieną, viešojoje erdvėje rečiau minimą pasekmę. Dideli valstybiniai pirkimai iškreipia prekių ir paslaugų teikėjų motyvaciją ir sukoncentruoja svarbios jų dalies pastangas ne vartotojų poreikiams tenkinti, o bandyti prisitaikyti, kaip sėkmingai konkuruoti su kitais rinkos žaidėjais dėl valdžios užsakymų. Tai svarbu, nes visa ši energija galėtų būti ir būtų panaudojama sukurti prekes ir paslaugas privatiems vartotojams, konkuruojant dėl jų pinigų.

Kitaip tariant, valandos, sugaištos pildant dokumentus ir siekiant kuo geriau atitikti valdžios nubrėžtus reikalavimus, dažniausiai yra iššvaistytos valandos. To nesimato apibendrintuose BVP skaičiuose, tačiau realybėje šis darbas nesukuria jokios vertės, kuri būtų naudinga vartotojams. Kuo didesnė viešųjų pirkimų apimtis, tuo daugiau išteklių rinkoje yra skiriama būtent šiam proceso aspektui. Ši žala gan stipriai paslėpta ir subtili, tačiau jos pamiršti negalima, nes, kaip sakoma, velnias slypi detalėse.

Taip pat dažnai tenka išgirsti, esą viešieji pirkimai yra svarbus ekonomikos skatinimo šaltinis, įmonės gauna darbo, joms leidžiama užsidirbti, mokamos algos, gyvinamas vidaus vartojimas. Tai visiškai klaidingas argumentas, nes, norint vykdyti viešuosius pirkimus, pinigai neatsiranda iš oro, juos visų pirma tenka susirinkti iš mokesčių mokėtojų. Tai, kad didelę dalį prekių ir paslaugų rinkoje perkame ne mes patys, o valdžia už mūsų pinigus, ekonomikos niekaip neskatina ir negali skatinti. Valdžia dar gali pasiskolinti ir iš skolintų pinigų pirkti daug įvairiausių gėrybių, tačiau tai taip pat mūsų visų vardu pasiskolinti pinigai ir juos grąžinti turėsime mes, asmeninių išlaidų ar taupymo sąskaita.

Susitarus dėl viešųjų pirkimų paskirties – kuo pigiau (plačiąja prasme) įsigyti viešojo sektoriaus funkcijoms atlikti būtinų prekių ir paslaugų – ir įvertinus sistemos sudėtingumą, neturėtų būti siekiama jokių papildomų socialinių ar politinių tikslų pasitelkiant viešuosius pirkimus. Viena vertus, šiuo metu nors ir sunkiai, bet judama skaidresnės, efektyvesnės pirkimų sistemos, kuri leistų sutaupyti mokesčių mokėtojų pinigų, link, tačiau, kita vertus, drumsčiamas vanduo ir įpainiojami socialiniai, gamtosauginiai ir kiti politiniai tikslai.

Ūkio ministerija ataskaitoje apie viešųjų pirkimų sistemą pripažįsta, kad vykdant socialinius pirkimus labai dažnai pasitaiko piktnaudžiavimo atvejų, ir tai nestebina, nes tokiose situacijose ekonominė logika yra nustumiama į antrą planą ir vadovaujamasi labai abstrakčiais argumentais.

Idealios viešųjų pirkimų sistemos nėra ir negali būti, nes čia išleidžiami svetimi (mokesčių mokėtojų) pinigai, ir kol nebus tiesioginės atsakomybės, tol egzistuos prielaidos korupcijai, švaistymui ir piktnaudžiavimui. Tačiau viešųjų pirkimų funkcijos išgryninimas – aiškus nustatymas, kiek, ko ir kaip pirkti, yra ta priemonė, kuri leistų viešuosius pirkimus padaryti efektyvesnius, taupiau naudojančius mokesčių mokėtojų pinigus ir mažiau linksniuojamus viešose diskusijoje. O jei valdžia ir nuspręstų, kad ji privalo ir įsivaizduoja galinti išgelbėti pasaulį nuo visų egzistuojančių bėdų, tai viešieji pirkimai tikrai nėra tam tinkama priemonė.

Emilis Ruželė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas

Šaltinis: vz.lt

Viešieji pirkimai Europoje sudaro net apie penktadalį viso bendrojo vidaus produkto, todėl tokie svarbūs yra jų skaidrumo ir efektyvumo klausimai. Pirkimų, kuriuos vykdo viešojo sektoriaus įstaigos ir organizacijos, apimtis gali lemti didelius pokyčius gamyboje ir versle.Šioje srityje valstybė gali suformuluoti politiką, pavyzdžiui, pirkti vien socialiai ir ekologiškai atsakingai pagamintą produkciją, mažoms ir vidutinėms įmonėms sudaryti geresnes sąlygas dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ar panašiai.

Viešieji pirkimai pirmiausia yra valstybės finansų klausimas, nes nuo to, ar viešuosiuose pirkimuose bus pakankamai konkurencijos ir skaidrumo, priklauso kaip efektyviai bus panaudojami milijardai mokesčių mokėtojų pinigų. Jeigu viešieji pirkimai vyks neskaidriai, o konkursai bus rengiami taip, kad juose galėtų dalyvauti tik konkretūs rinkos žaidėjai, prarasime ne tik dalį lėšų, tačiau tai stabdys ir verslo plėtrą bei blogins mažų ir vidutinių įmonių verslo aplinką

Geroji naujiena yra ta, kad nemažai su viešaisiais pirkimais susijusių klausimų gali būti išspręsti šiuos pirkimus perkeliant į elektroninę erdvę. Interneto plėtra net ir Lietuvoje jau leidžia daugeliui viešųjų įstaigų ir verslo įmonių pereiti prie elektroninių viešųjų pirkimų. Dar daugiau – Lietuvos valstybės tarnautojai jau yra sukūrę realiai veikiančius elektroninių viešųjų pirkimų įrankius. Vis tik, nepaisant turimų techninių galimybių, šiandien tik simbolinė dalis viešųjų pirkimų Lietuvoje rengiama elektroninėje erdvėje.

Kodėl taip svarbu, kad viešuosiuose pirkimuose naudotume elektroninius įrankius? Pirmiausia – tokie įrankiai garantuoja, kad prekės arba paslaugos bus įsigyjamos mažiausia kaina arba teiks didžiausią naudą per tam tikrą laikotarpį. Elektroniniai įrankiai gali ne tik eliminuoti „žmogiškąjį faktorių“, bet ir be papildomų kaštų užtikrinti antrinio varžymosi principus, kai pradinius pasiūlymus pateikę dalyviai toliau konkuruoja siūlydami mažesnę prekių ar paslaugų kainą arba pasiūlymus teiksiančias didžiausią naudą per tam tikrą laikotarpį. Taikant šiuos principus valstybė sutaupo 20 – 40 proc. lėšų, reikalingų konkrečiam pirkimui įvykdyti.

Antras elektroninių viešųjų pirkimų privalumas yra tas, kad ši sistema yra vieša ir atvira. Taigi, jeigu konkurentams kyla abejonių, kad konkurso sąlygos galimai parengtos konkrečiai įmonei, tai galima išsakyti viešai komentaruose, į kuriuos realiu laiku turi reaguoti ne tik pati perkančioji organizacija, bet ir teisėsaugos ar kontroliuojančios institucijos. Taip pat elektroniniai informaciniai sprendimai leidžia užtikrinti išankstinę kontrolę ir automatinį dokumentų patikrinimą. Tai reiškia, kad, jeigu įmonei ar organizacijai sistema leidžia dalyvauti pirkime pridedant reikalaujamus dokumentus, visi reikiami dokumentai yra tvarkingi ir nėra pagrindo jų iš naujo tikrinti. Šios viešumo priemonės savaime užtikrina skaidrumą ir didina pasitikėjimą viešaisiais pirkimais.

Trečiasis šio elektroninių pirkimų įrankio privalumas yra laiko ir sąnaudų sutaupymas tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje, nes viešuosius pirkimus perkėlus į internetą, žymiai sumažėja „popierizmo“ ir bereikalingo biurokratizmo dėl perdėto reglamentavimo. Skaičiuojama, kad viešojo pirkimo procedūrą perkėlus į interneto erdvę, jos vykdomo laikas gali sutrumpėti nuo 60 iki vos dešimties dienų. Taigi, sutaupymas vien laiko prasme yra labai žymus, o jeigu dar pridėtume elektroninių dokumentų archyvo finansinę naudą, lyginant su popieriniu archyvavimu ir kitais susijusiais aspektais, – rezultatas būtų itin reikšmingas.

Nauda didelė, techninės galimybės taip pat jau turimos, bet akivaizdu, kad spartinti elektroninių viešųjų pirkimų plėtrą trukdo politinės valios ir skirtingų institucijų dialogo stoka, dėl ko prarandamas laikas ir galimybės sutaupyti.

Viešųjų pirkimų srityje reikalingas impulsas ne vien Lietuvoje, o ir visos Europos Sąjungos mastu. Šiuo metu, teikdamas pataisas EP Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitete, esu įsitraukęs į ES teisės aktų, reglamentuojančių viešuosius pirkimus, rengimą.

Matyti, kad jau netolimoje ateityje valstybės narės turės pareigą pereiti prie elektroninių viešųjų pirkimų ir specialiai palengvintomis sąlygomis į šiuos pirkimus įtraukti smulkiuosius verslininkus. Reikia tikėtis, kad šios iniciatyvos, padėsiančios sutaupyti milijardus mokesčių mokėtojų pinigų, neįstrigs ir teigiamų pokyčių tiek Lietuvoje, tiek ES sulauksime jau netrukus.

Zigmantas Balčytis, Europarlamento narys

Šaltinis: DELFI.LT

Pirmoje šio straipsnio dalyje kalbėjome apie tai, kaip nesudėtingai įveikti trukdžius, su kuriais susiduria smulkiojo ir vidutinio verslo atstovai norėdami dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose. Kita vertus, dalis neskaidrių perkančiosios organizacijos veiksmų gali pasireikšti ne tik paskelbus žaidimo taisykles, tačiau ir vykdant patį konkursą.

Kad pirminėje konkurso stadijoje įdėtos pastangos ir pasiūlymų konkursui rengimo išlaidos nenueitų perniek, konkurse dalyvaujantiems tiekėjams taip pat svarbu sekti ir tolesnius perkančiosios organizacijos veiksmus.

Dažnai susiklosto situacija, kad dėl konkrečių prekių, paslaugų ar darbų pirkimo skelbiamuose konkursuose nuolat dalyvauja tie patys tiekėjai, kurie žino vieni apie kitų turimus išteklius, techninius bei technologinius pajėgumus.

Žinodami, kad konkursui pasiūlymą pateikė konkurentas, kurio kvalifikacija neabejotinai neatitinka konkurso sąlygų reikalavimų ir pastarasis per kvalifikacijos atitikties vertinimą nebuvo pašalintas iš konkurso, tiekėjai turėtų nedelsdami kreiptis į perkančiąją organizaciją prašydami susipažinimui pateikti konkurentų pasiūlymų informaciją. Tokį prašymą perkančiajai organizacijai reikėtų pateikti nedelsiant, iškart po pirminio tiekėjų kvalifikacijos vertinimo rezultatų iki pasiūlymų eilės sudarymo ir konkursą laimėjusio pasiūlymo paskelbimo.

Perkančioji organizacija neteikia tokios su pasiūlymais susijusios informacijos, kurios atskleidimas prieštarauja teisės aktams, kenkia visuomenės interesams, tiekėjų komerciniams interesams ar neleidžia užtikrinti sąžiningos konkurencijos, trumpai tariat – konfidencialios informacijos. Dažnai pasitaiko atvejų, kai perkančioji organizacija piktnaudžiauja sąvokos „konfidenciali informacija“ reikšme, todėl nereikėtų bijoti pateikti pretenziją dėl atsisakymo pateikti konkurentų pasiūlymo techninius duomenis, juos laikant konfidencialia informacija (dažnu atveju pateikus pretenziją, perkančiosios organizacijos išsigąsta galimai gręsiančių teisminių ginčų ir savo poziciją sušvelnina).

Būdami tikri, kad konkurse dalyvauja konkurentai, kurių kvalifikacija neatitinka konkurso sąlygų, tiekėjai turėtų teikti pretenziją perkančiajai organizacijai dėl imperatyvių viešųjų pirkimų principų pažeidimų, nepaisant to, ar perkančioji organizacija sudarė galimybę susipažinti su konkurentų pasiūlymų techniniais duomenimis, ar ne.

Dar vienas būdingas neskaidriai vykdomo konkurso požymis – perkančiosios organizacijos aktyvus klausimų pateikimas tiekėjui prašant paaiškinti pateiktą pasiūlymą ir vėliau jį atmetant. Tokioje situacijoje bene pagrindinė tiekėjo pareiga – išsamiai ir argumentuotai atsakyti į perkančiosios organizacijos klausimus, t. y. visomis galimomis priemonėmis įrodyti, kad pateiktas pasiūlymas atitinka konkurso sąlygas.

Vėliau kilus teisminiam ginčui dėl nepagrįsto tiekėjo pasiūlymo atmetimo, tiekėjo aktyvumas ir pateikiamų argumentų išsamumas gali būti esminis kriterijus, lemiantis tokio ginčo, o vėliau ir konkurso laimėjimą. Kad ir kaip bebūtų, į perkančiųjų organizacijų pateikiamus klausimus dėl pasiūlymo paaiškinimo tiekėjai turėtų žiūrėti itin atsakingai bei pateikti išsamius ir argumentuotus paaiškinimus.

Kita itin šiandien aktuali viešųjų pirkimų konkursų problema – perkančiųjų organizacijų piktnaudžiavimas priimant sprendimus pirkimuose, kurie finansuojami Europos Sąjungos lėšomis (pažymėtina, kad Europos Sąjungos lėšomis daugiausia finansuojami didelės vertės rangos darbai). Pagal šiandien susiformavusią praktiką – teisminio ginčo metu konkurso procedūros dažniausiai nestabdomos ginant viešąjį interesą, nes sustabdžius procedūras kyla grėsmė prarasti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą.

Dėl šios priežasties perkančiosios organizacijos gana drąsiai piktnaudžiauja priimdamos nesąžiningus sprendimus, žinodamos, kad realių pasekmių greičiausiai nesulauks: konkurso procedūros dažniausiai nestabdomos, o net ir laimėjus ginčą, su kitu tiekėju neteisėtai sudarytos sutartys nenutraukiamos, kadangi dalis sutarties jau yra įvykdyta ir toks nutraukimas sukeltų nepagrįstai didelės žalos perkančiajai organizacijai ir valstybei.

Tokiu atveju ginčą laimėjusiam tiekėjui, su kuriuo neteisėtai nebuvo sudaryta viešojo pirkimo sutartis, lieka vienintelė alternatyva – žalos atlyginimo institutas, tačiau ir šis teisių gynimo būdas šiandieninėje praktikoje sunkiai įgyvendinamas. Konkursuose, kurie didžiąja dalimi finansuojami ES lėšomis, tiekėjai turėtų būti itin aktyvus ikisutartiniame konkurso etape, t. y. aktyviai ginčyti diskriminuojančias konkurso sąlygas, teikti prašymus dėl konkurso sąlygų paaiškinimo ir t. t., taip mažindami perkančiųjų organizacijų galimybę piktnaudžiauti ir priimti nesąžiningus sprendimus.

Nuo 2008 m. didėjantis ne tik viešųjų pirkimų konkursų, tačiau ir ginčų dėl jų skaičius leidžia daryti išvadą apie skaidrėjančias procedūras ir efektyvesnę tiekėjų interesų apsaugą. Šiame straipsnyje pateikti tiekėjų interesų gynimo būdai prarastų prasmę, jei nebūtų taikomi praktiškai inicijuojant ikiteisminius ar teisminius ginčus su perkančiosiomis organizacijomis. Neabejojame, kad visi keliai smulkiajam ir vidutiniam verslui dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose atviri, tačiau kartais tereikia ryžtis imtis priemonių, kad tuo keliu būtų galima sėkmingai žengti.

Šaltinis: lrytas.lt

Straipsnį (1 – 2 dalis) parengė Advokatų profesinė bendrija Judickienė, Greičius ir partneriai JUREX. 

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje itin dažnai sutinkami įvairaus pobūdžio komentarai apie Lietuvoje vykdomų viešųjų pirkimų skaidrumą ir sudėtingą teisinį reguliavimą. Sunku vienareikšmiškai nuspręsti, ar vis didėjantis visuomenės dėmesys viešųjų pirkimų procedūroms nulemtas pastarųjų kelerių metų aktyvios Viešųjų pirkimų tarnybos (viešųjų pirkimų kontrolės institucija, toliau – VPT) veiklos siekiant sumažinti korupciją ir skaidrinti viešųjų pirkimų procedūras, ar didėjančio privataus verslo sektoriaus susidomėjimo ir noro dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.

Kad ir koks bebūtų atsakymas, minėta tendencija skatintina, nes kuo daugiau smulkiojo ir vidutinio verslo atstovų savo prekes ir paslaugas siūlys perkančiosioms organizacijoms, tuo labiau bus užtikrinama konkurencija, procedūrų skaidrumas ir, žinoma, racionalus valstybės lėšų panaudojimas.

Smulkiajam ir vidutiniam verslui atstovaujančių įmonių sėkmingam dalyvavimui viešuosiuose pirkimuose koją dažnai pakiša galimai nesąžiningi ar neskaidrūs perkančiųjų organizacijų veiksmai.

Sėkmingą dalyvavimą konkursuose labai dažnai lemia tiekėjo aktyvūs veiksmai tik sužinojus apie paskelbtą viešąjį konkursą. Todėl viena esminių ir gana dažniai pasitaikančių klaidų – neatidi paskelbto konkurso sąlygų analizė. Vos susipažinęs su konkurso sąlygomis, tiekėjas turėtų įvertinti, ar perkančiosios organizacijos nustatyti pasiūlymo pateikimo terminai nėra nepagrįstai trumpi.

Kadangi smulkiajam ir vidutiniam verslui dažniausiai aktualus dalyvavimas supaprastintuose viešuosiuose pirkimuose, kurie vykdomi pagal pačios perkančiosios organizacijos nustatytas taisykles, pastaroji elgdamasi nesąžiningai gali nustatyti nepagrįstai trumpus pasiūlymų pateikimo terminus ir taip daugeliui suinteresuotų tiekėjų užkirsti kelią dalyvauti konkurse.

Nors Viešųjų pirkimų įstatymas (toliau – VPĮ) numato minimalų 7 darbo dienų terminą supaprastintų pirkimų atveju, tačiau tiekėjas matydamas, kad nustatytas terminas nepagrįstai trumpas, turėtų kreiptis su pretenzija į perkančiąją organizaciją ir prašyti pratęsti pasiūlymų pateikimo terminą, remdamasis tiek imperatyviais viešųjų pirkimų skardumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, principais, tiek argumentais dėl pirkimo objekto sudėtingumo ir objektyviai per trumpo laiko gauti visus pasiūlymo parengimui reikalingus dokumentus.

Dar viena kliūtimi dalyvauti konkurse tampanti priežastis – nustatyti pernelyg aukšti kvalifikacijos reikalavimai, pavyzdžiui, perkamos automobilių remonto paslaugos, o perkančioji organizacija kelia reikalavimą, kad tiekėjas paslaugas teiktų naudodamasis konkretaus gamintojo remonto įranga, nors lygiavertį rezultatą tiekėjas gali užtikrinti dirbdamas ir su kitų gamintojų įrengimais.

Atsižvelgiant į pirkimo objekto specifinį pobūdį, kiekvienu atveju svarbu įvertinti, ar itin specifinių reikalavimų nustatymas yra pagrįstas, ar lygiaverčio rezultato negalima užtikrinti kitomis priemonėmis. Per aukšti kvalifikacijos reikalavimai dažnai kelia pagrįstų prielaidų, kad konkursas rengiamas neskaidriai ir yra skirtas vos keliems dalyviams.

Nustačius tokius nepagrįstai aukštus tiekėjo kvalifikacijai keliamus reikalavimus galimos dvi išeitys.

Pirma, daugelis tiekėjų neišnaudoja galimybės (arba apie tokią tiesiog nežino) pasirinkti dalyvavimo viešojo pirkimo konkurse formą – kaip pavienis dalyvis (kai visus konkurso sąlygų reikalavimus atitinka pats dalyvis), kaip jungtinės veiklos partneriai (kai tiekėjai tik dalyvavimui konkurse jungtinės veiklos pagrindu sujungia savo pajėgumus) arba tiesiog pasitelkiant trečiuosius asmenis (su kitais ūkio subjektais, kurių pajėgumai reikalingi, kad tiekėjas galėtų sėkmingai įvykdyti sutartį, nesusisaistoma teisiniais ryšiais, tarp tiekėjo ir pastarųjų tiesiog pasirašomas ketinimų protokolas, patvirtinantis, kad sutarties vykdymo metu, tiekėjui bus prienami pasitelktų ūkio subjektų pajėgumai.

Nors dalyvavimas konkurse jungtinės veiklos pagrindu, ar tiesiog pasitelkiant trečiuosius asmenis skamba kaip pakankamai sudėtinga procedūra, tačiau praktikoje tai nesunkiai įgyvendinama ir nereikalauja papildomų kaštų. Smulkesni dalyviai tam tikrai būsimos sutarties vykdymo daliai gali pasitelkti jungtinės veiklos partnerį ar trečiojo asmens pajėgumus, pavyzdžiui: tiekėjas dalyvauja konkurse statybos ir projektavimo darbams pirkti, tačiau pats dalyvaujantis tiekėjas neturi specialistų, galinčių atlikti projektavimo darbus.

Tokiu atveju dalyvis tiesiog pasitelkia kitą įmonę, kuri verčiasi projektavimo veikla, sudaro su ja sutartį dėl projektavimo darbų atlikimo ir toliau sėkmingai dalyvauja konkurse kaip visus kvalifikacinius reikalavimus atitinkantis tiekėjas (viešojo pirkimo sutartį vis tiek sudarys tik pats tiekėjas į ją neįtraukiant pasitelktų asmenų). Svarbiausia – nė vienas suinteresuotas dalyvis neturėtų atmesti dalyvavimo galimybės vien dėl to, kad pats neturi visų reikalingų pajėgumų įgyvendinti viešojo pirkimo sutartį, o tiesiog pasitelkti trečiuosius asmenis.

Antra, kiekvienas suinteresuotas dalyvis įvertinęs, kad kvalifikacijos reikalavimai palyginus su pirkimo objektu yra tikrai nepagrįstai aukšti (pavyzdžiui, prašomas pateikti įrodymas apie sėkmingai įvykdytą analogišką viešojo pirkimo sutartį, kurios vertė didesnė nei esamo pirkimo objektas) visada turi galimybę ginčyti tokius konkurso sąlygų reikalavimus.

Perkančiosios organizacijos dažnai „persistengia“ besiremdamos VPT patvirtintomis tiekėjų kvalifikacijos vertinimo metodinėmis rekomendacijomis ir nustato per aukštus reikalavimus (Lietuvos teismai ne kartą pabrėžė, kad tai tik rekomendacijos, tačiau ne privaloma taikyti nuostata). Kaip ir minėta, tiekėjai gali drąsiai kreiptis į perkančiąją organizaciją (o šiai tokį prašymą atmetus ir į teismą), ir atsižvelgiant į pirkimo objektą bei galimą konkurencijos ribojimą, prašyti panaikinti neproporcingai aukštus kvalifikacijos reikalavimus.

Dar vienas dažnas neskaidraus viešojo pirkimo požymis – itin specifiniai pirkimo objektui keliami reikalavimai (techninė specifikacija). Jei iš pateikiamo pirkimo objekto apibūdinimo matyti, kad už jo slepiasi konkretūs produktai ar paslaugos, kuriuos gali pasiūlyti vos vienas ar du tiekėjai, suinteresuotas dalyvis neturėtų delsti ir kreiptis į perkančiąją organizaciją su pretenzija (VPT yra išaiškinusi, kad rinkoje turėtų būti bent dvi prekės, atitinkančios konkurso reikalavimus, išskyrus išimtinius atvejus, kai tokių prekių apskritai nėra).

Konkursų dalyviai dažnai susiduria su dar keletu sąlygų, sukeliančių netiesioginį ribojimą dalyvauti konkurse: pavyzdžiui, reikalavimas su pasiūlymu pateikti vienašališkai pasirašytą būsimą viešojo pirkimo sutartį – sutartyse pasitaiko įvairių tiekėjams nenaudingų sąlygų, todėl iš anksto vienašališkai pasirašydamas viešojo pirkimo sutartį, tiekėjas turėtų itin atidžiai įvertinti jos turinį ir sąlygas.

Jei perkančioji organizacija reikalauja pernelyg didelės vertės pasiūlymo galiojimo užtikrinimo, suinteresuotas dalyvis turėtų kreiptis į perkančiąją organizaciją su pretenzija dėl konkurencijos ribojimo ir prašyti sumažinti pasiūlymo galiojimo užtikrinimo vertę. Įvertinus tai nė vienas suinteresuotas tiekėjas netūrėtų atmesti dalyvavimo galimybės susidūręs su aukščiau minėtais nepagrįstais konkurso sąlygų reikalavimais.

Kita vertus, viešojo pirkimo neskaidrumas dažnai pasireiškia ne tik pradiniame konkurso etape, tačiau ir vykdant viešojo pirkimo konkursą.

Straipsnį parengė Advokatų profesinė bendrija Judickienė, Greičius ir partneriai JUREX – specializuota advokatų profesinė bendrija, atstovaujanti klientams verslo ginčuose bei teikianti efektyvius patarimus kaip jų išvengti.

Šaltinis: lrytas.lt

Aukštosios mokyklos dažnai nesilaiko Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų, konstatuoja Valstybės kontrolė, baigusi finansinius (teisėtumo) 2011 m. auditus Vilniaus (VU), Vilniaus Gedimino technikos (VGTU) ir Lietuvos edukologijos universitetuose (LEU) bei Vilniaus dailės akademijoje (VDA).

„Dažniausi pažeidimai, kuriuos nustatėme audituodami šias aukštąsias mokyklas, yra Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų nesilaikymas. Taip buvo pažeisti lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principai, todėl negalėjome įsitikinti, kad buvo pasiektas įstatyme nustatytas pirkimų tikslas – sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią perkančiajai organizacijai paslaugas įsigyti racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. Radome ir kitų pažeidimų, tačiau audituojamieji subjektai geranoriškai reagavo į pateiktas pastabas, daugelį jų ištaisė, o kaltiems asmenims paskyrė nuobaudas“, – sako valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė.

Auditoriai nustatė, kad VU prekes, paslaugas ir darbus pirko pasirinkęs netinkamus pirkimo būdus, o prekių ir paslaugų už 721,6 tūkst. litų įsigijo netaikydamas viešųjų pirkimų procedūrų. Be to, nesilaikė kompiuterinės įrangos pirkimo sutarties sąlygų ir šią įrangą įsigijo 13,4 tūkst. litų brangesnę.

Auditorių duomenimis, VU, nurašydamas medžiagas remonto darbams už 708,1 tūkst. litų, neįvertino, ar jos faktiškai panaudotos ir ar jas galima nurašyti. Universitetas, sudaręs komisiją, patikrino remonto darbus ir nustatė žalą, kurią iš kaltų asmenų išieškojo ir jiems skyrė drausmines nuobaudas. Be to, universitetas įsipareigojo iki metų pabaigos patikrinti visų remontui sunaudotų medžiagų teisėtumą.

Per auditą nustatyta, kad LEU sudarė autorines sutartis dėl paslaugų pirkimo už 262,6 tūkst. litų, netaikydamas Viešųjų pirkimų įstatyme numatytų procedūrų, o teisines paslaugas pirko pasirinkęs netinkamą pirkimo būdą.

Taip pat nustatyta, kad LEU dviem darbuotojams jubiliejinių sukakčių progomis vienkartinių piniginių išmokų išmokėjo 4,6 tūkst. litų daugiau negu numatyta teisės aktuose. Iš šių asmenų darbo užmokesčio minėta suma išskaičiuota ir pervesta į valstybės biudžetą.

Auditorių dėmesio sulaukė ir VGTU, kuris vykdė remonto darbų pirkimą, neteisingai nustatė pirkimo vertę ir įvertino tiekėjų pasiūlymus, nepareikalavo pagrįsti neįprastai mažos kainos, nenurodė visos perkamų darbų apimties ir jiems reikalingų medžiagų, gaminių ir įrenginių techninių specifikacijų, nenustatė užsakovo rezervo kainodaros taisyklių ir be viešųjų pirkimų įsigijo papildomų darbų už 26,7 tūkst. litų.

Tuo tarpu auditoriai nustatė, kad VDA netinkamai vykdė statinių techninę priežiūrą, nepateikė tinkamų dokumentų, kokius ir kokios apimties reikėjo atlikti remonto darbus, nepagrindė jiems reikalingų medžiagų ir gaminių kiekio (58,1 tūkst. litų) bei jų nurašymo (63,9 tūkst. litų).

Valstybės kontrolė aiškina, kad VDA yra viena iš VšĮ „Senoji Panemunės pilis“ steigėjų ir dalininkių, todėl pagal steigimo sutartį perdavė 25 tūkst. litų įnašą ir nepareikalavo, kad viešoji įstaiga pateiktų tai patvirtinantį dokumentą, tačiau „Senoji Panemunės pilis“ veiklos nevykdo nuo 2010 m., todėl akademija yra įpareigota spręsti klausimą dėl jos veiklos tęstinumo.

Šaltinis: ELTA

Kauno apygardos teismas, gavęs verslininkų skundą, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė konkursą. Tarptautinis elektroninis viešojo pirkimo konkursas buvo paskelbtas kovo mėnesį, o liepą pratęstas, dalyvių paraiškų buvo laukiama iki šio penktadienio.

„Matydama, kad neatitinka konkurso sąlygų ir siekdama, kad jos būtų pakeistos, viena įmonė jas apskundė teismui. Teismo sprendimas gali būti įvairus – nuo ieškinio atmetimo iki nurodymo skelbti naują konkursą. Dabar sėdime sukandę dantis, turime laukti sprendimo, nors mus taip pat spaudžia europinės paramos skyrimo terminai“, – „Verslo žinių“ portalui sakė Vytautas Vyzas, konkursą paskelbusios VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ l. e. direktoriaus pareigas.

Pasak p. Vyzo, šio stambaus ir sudėtingo projekto konkurso sąlygas ruošė konsultantai, jos buvo suderintos su Aplinkos projektų valdymo agentūra, tačiau vis tiek užkliuvo verslininkams.

ES lėšomis finansuojamų dviejų centrų statybas buvo numatoma pradėti kitų metų pavasarį, tačiau šis terminas dėl stringančio konkurso gali nusikelti. Iš gyventojų surenkamų buitinių atliekų rūšiavimo įmonės bus statomos Kaune, Palemono rajone, ir Kėdainių rajone, Zabieliškyje.

Į naujus atliekų rūšiavimo centrus bus vežamos buitinės atliekos, kurios iki šiol nerūšiuotos iškart patenka į sąvartynus. Naujuose centruose bus atskiriamos antrinės žaliavos ir bioskaidžios atliekos, o likusios šiukšlės pateks į sąvartynus.

Antrinės žaliavos bus vežamos perdirbti, o dėl biologiškai skaidžių medžiagų panaudojimo galimybių ir jų apdorojimo pobūdžio diskutuojama su energetikais.

Šaltinis: vz.lt