Pirmoje šio straipsnio dalyje kalbėjome apie tai, kaip nesudėtingai įveikti trukdžius, su kuriais susiduria smulkiojo ir vidutinio verslo atstovai norėdami dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose. Kita vertus, dalis neskaidrių perkančiosios organizacijos veiksmų gali pasireikšti ne tik paskelbus žaidimo taisykles, tačiau ir vykdant patį konkursą.

Kad pirminėje konkurso stadijoje įdėtos pastangos ir pasiūlymų konkursui rengimo išlaidos nenueitų perniek, konkurse dalyvaujantiems tiekėjams taip pat svarbu sekti ir tolesnius perkančiosios organizacijos veiksmus.

Dažnai susiklosto situacija, kad dėl konkrečių prekių, paslaugų ar darbų pirkimo skelbiamuose konkursuose nuolat dalyvauja tie patys tiekėjai, kurie žino vieni apie kitų turimus išteklius, techninius bei technologinius pajėgumus.

Žinodami, kad konkursui pasiūlymą pateikė konkurentas, kurio kvalifikacija neabejotinai neatitinka konkurso sąlygų reikalavimų ir pastarasis per kvalifikacijos atitikties vertinimą nebuvo pašalintas iš konkurso, tiekėjai turėtų nedelsdami kreiptis į perkančiąją organizaciją prašydami susipažinimui pateikti konkurentų pasiūlymų informaciją. Tokį prašymą perkančiajai organizacijai reikėtų pateikti nedelsiant, iškart po pirminio tiekėjų kvalifikacijos vertinimo rezultatų iki pasiūlymų eilės sudarymo ir konkursą laimėjusio pasiūlymo paskelbimo.

Perkančioji organizacija neteikia tokios su pasiūlymais susijusios informacijos, kurios atskleidimas prieštarauja teisės aktams, kenkia visuomenės interesams, tiekėjų komerciniams interesams ar neleidžia užtikrinti sąžiningos konkurencijos, trumpai tariat – konfidencialios informacijos. Dažnai pasitaiko atvejų, kai perkančioji organizacija piktnaudžiauja sąvokos „konfidenciali informacija“ reikšme, todėl nereikėtų bijoti pateikti pretenziją dėl atsisakymo pateikti konkurentų pasiūlymo techninius duomenis, juos laikant konfidencialia informacija (dažnu atveju pateikus pretenziją, perkančiosios organizacijos išsigąsta galimai gręsiančių teisminių ginčų ir savo poziciją sušvelnina).

Būdami tikri, kad konkurse dalyvauja konkurentai, kurių kvalifikacija neatitinka konkurso sąlygų, tiekėjai turėtų teikti pretenziją perkančiajai organizacijai dėl imperatyvių viešųjų pirkimų principų pažeidimų, nepaisant to, ar perkančioji organizacija sudarė galimybę susipažinti su konkurentų pasiūlymų techniniais duomenimis, ar ne.

Dar vienas būdingas neskaidriai vykdomo konkurso požymis – perkančiosios organizacijos aktyvus klausimų pateikimas tiekėjui prašant paaiškinti pateiktą pasiūlymą ir vėliau jį atmetant. Tokioje situacijoje bene pagrindinė tiekėjo pareiga – išsamiai ir argumentuotai atsakyti į perkančiosios organizacijos klausimus, t. y. visomis galimomis priemonėmis įrodyti, kad pateiktas pasiūlymas atitinka konkurso sąlygas.

Vėliau kilus teisminiam ginčui dėl nepagrįsto tiekėjo pasiūlymo atmetimo, tiekėjo aktyvumas ir pateikiamų argumentų išsamumas gali būti esminis kriterijus, lemiantis tokio ginčo, o vėliau ir konkurso laimėjimą. Kad ir kaip bebūtų, į perkančiųjų organizacijų pateikiamus klausimus dėl pasiūlymo paaiškinimo tiekėjai turėtų žiūrėti itin atsakingai bei pateikti išsamius ir argumentuotus paaiškinimus.

Kita itin šiandien aktuali viešųjų pirkimų konkursų problema – perkančiųjų organizacijų piktnaudžiavimas priimant sprendimus pirkimuose, kurie finansuojami Europos Sąjungos lėšomis (pažymėtina, kad Europos Sąjungos lėšomis daugiausia finansuojami didelės vertės rangos darbai). Pagal šiandien susiformavusią praktiką – teisminio ginčo metu konkurso procedūros dažniausiai nestabdomos ginant viešąjį interesą, nes sustabdžius procedūras kyla grėsmė prarasti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą.

Dėl šios priežasties perkančiosios organizacijos gana drąsiai piktnaudžiauja priimdamos nesąžiningus sprendimus, žinodamos, kad realių pasekmių greičiausiai nesulauks: konkurso procedūros dažniausiai nestabdomos, o net ir laimėjus ginčą, su kitu tiekėju neteisėtai sudarytos sutartys nenutraukiamos, kadangi dalis sutarties jau yra įvykdyta ir toks nutraukimas sukeltų nepagrįstai didelės žalos perkančiajai organizacijai ir valstybei.

Tokiu atveju ginčą laimėjusiam tiekėjui, su kuriuo neteisėtai nebuvo sudaryta viešojo pirkimo sutartis, lieka vienintelė alternatyva – žalos atlyginimo institutas, tačiau ir šis teisių gynimo būdas šiandieninėje praktikoje sunkiai įgyvendinamas. Konkursuose, kurie didžiąja dalimi finansuojami ES lėšomis, tiekėjai turėtų būti itin aktyvus ikisutartiniame konkurso etape, t. y. aktyviai ginčyti diskriminuojančias konkurso sąlygas, teikti prašymus dėl konkurso sąlygų paaiškinimo ir t. t., taip mažindami perkančiųjų organizacijų galimybę piktnaudžiauti ir priimti nesąžiningus sprendimus.

Nuo 2008 m. didėjantis ne tik viešųjų pirkimų konkursų, tačiau ir ginčų dėl jų skaičius leidžia daryti išvadą apie skaidrėjančias procedūras ir efektyvesnę tiekėjų interesų apsaugą. Šiame straipsnyje pateikti tiekėjų interesų gynimo būdai prarastų prasmę, jei nebūtų taikomi praktiškai inicijuojant ikiteisminius ar teisminius ginčus su perkančiosiomis organizacijomis. Neabejojame, kad visi keliai smulkiajam ir vidutiniam verslui dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose atviri, tačiau kartais tereikia ryžtis imtis priemonių, kad tuo keliu būtų galima sėkmingai žengti.

Šaltinis: lrytas.lt

Straipsnį (1 – 2 dalis) parengė Advokatų profesinė bendrija Judickienė, Greičius ir partneriai JUREX.