Tiek tiekėjams, tiek perkančiosioms organizacijoms neretai kyla klausimas, kokios yra jų teisių ribos sudarant ir vykdant viešojo pirkimo sutartis. Dažnai įvykdžius viešojo pirkimo procedūras, o tiekėjams sėkmingai jame sudalyvavus, kyla klausimas, dėl kokių sutarties sąlygų derybos gali būti vykdomos ir ar apskritai derybos dėl viešojo pirkimo sutarties sąlygų yra galimos.
Atsakydama į šiuos klausimus advokatų kontoros Judickienė, Greičius ir partneriai JUREX advokatė Jurgita Judickienė atkreipia dėmesį, kad viešojo pirkimo sutarties turinys iš esmės priklauso nuo pradinio perkančiosios organizacijos sprendimo, t.y. ar skelbdama apie pirkimą perkančioji organizacija kartu su pirkimo dokumentais tiekėjams pateikia tik esmines sutarties sąlygas, ar ir pirkimo sutarties projektą (kaip tai numato Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 24 str. 2 d. 9 dalis).
Svarbu atkreipti dėmesį, kad esminės sutarties sąlygos, kurios nekeičiamos vėlesniame etape, yra: sutarties šalių teisės ir pareigos, perkamos prekės, paslaugos ir darbai – tikslūs jų kiekiai, kaina arba kainodaros taisyklės, atsiskaitymų ir mokėjimų tvarka, prievolių įvykdymo terminai, prievolių įvykdymo užtikrinimas, ginčų sprendimo tvarka, sutarties nutraukimo tvarka, sutarties galiojimas, subrangovai, subtiekėjai ar subteikėjai, jeigu vykdant sutartį jie pasitelkiami, ir jų keitimo tvarka (VPĮ 18 str. 6 dalis). Kitaip tariant, šias sutarties sąlygas kiekvienu atveju perkančiosios organizacijos privalo įvardyti pirkimo dokumentuose ir šios sąlygos negali būti persvarstomos, keičiamos sudarant sutartį su tiekėju (VPĮ 18 str. 3 dalis). Todėl derybos su tiekėju, kai šis jau yra laimėjęs viešąjį pirkimą, yra galimos tik dėl neesminių sutarties sąlygų, kurios nepatenka į aukščiau minėtą privalomų sąlygų sąrašą. Dar didesni ribojimai viešojo pirkimo sutarties turiniui taikomi tais atvejais, kai perkančioji organizacija kartu su pirkimo dokumentais pateikia ketinamos sudaryti sutarties projektą. Tokiu atveju sutarties projektas laikomas sudėtine pirkimo dokumentų dalimi, todėl pagal VPĮ 18 str. 3 dalį negali būti keičiamas sudarant sutartį ir bet kokios derybos su tiekėjais yra draudžiamos.
Atsižvelgdama į aukščiau aptartą teisinį reguliavimą advokatė Jurgita Judickienė pataria perkančiosioms organizacijoms išsamiai įvertinti vykdomo pirkimo specifiką ir rengiant pirkimo dokumentus didelį dėmesį skirti ne tik tinkamo tiekėjo atrankos kriterijams, bet ir šio pirkimo rezultate sudaromos viešojo pirkimo sutarties sąlygoms. Perkančiosios organizacijos priimti sprendimai dėl sutarties sąlygų ne tik negalės būtų keičiami iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo, bet ir visu sutarties vykdymo laikotarpiu (VPĮ 18 str. 8 straipsnis). Minėtas draudimas keisti sutarties sąlygas įpareigoja perkančiąją organizaciją įvertinti visus galimus sutarties vykdymo ypatumus ir juos išsamiai aptarti rengiamos sutarties sąlygose, nes iš anksto nenumačius tam tikrų sąlygų lankstumo, toks sprendimas gali neigiamai atsiliepti ne tik tiekėjams, bet ir pačiai perkančiajai organizacijai. Pavyzdžiui, sutartyje numačius, kad subrangovai negalės būtų keičiami, ar numačius tik kelias tokio pakeitimo galimybes, o pasitelktam subrangovui iš esmės vėluojant atlikti darbus ar kitais būdais netinkamai vykdant savo sutartinius įsipareigojimus rangovui, jo pakeitimas viešojo pirkimo sutarties kontekste taptų negalimu.
Taip pat svarbu atkreipti perkančiųjų organizacijų dėmesį, kad nustatydama ketinamos sutarties esmines sąlygas perkančioji organizacija privalo vadovautis VPĮ teisiniu reguliavimu. Numatytos sutarties sąlygos turi ne tik neprieštarauti teisės normoms, bet ir nebūti pernelyg griežtos tiekėjams. Ne paslaptis, kad sutartyje numačius teisėtus, tačiau pernelyg griežtus, nepalankius tiekėjams reikalavimus (dideles baudas, pernelyg didelės vertės sutarties įvykdymo užtikrinimo reikalavimus ir kitas sąlygas), yra didelė tikimybė, kad tiekėjai nesiryš dalyvauti pirkime ir teikti konkurencingą pasiūlymą, kas netgi gali lemti situaciją, kai pasiūlymų pirkimui iš vis nebus gauta.
Kalbant apie teisės aktų reikalavimus atitinkančias sutarties sąlygas, atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus 2011 m. spalio 17 d. civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011, kurioje konstatuota, kad „šalių ginčas dėl viešojo pirkimo sutarties kainos keitimo – nearbitruotinas ginčas, tokio pobūdžio nesutarimai spręstini tik teisme“. Taigi šioje byloje teismas konstatavo, kad ginčas dėl viešojo pirkimo sutarties keitimo negali būti sprendžiamas arbitražiniame teisme, nors toks ginčų sprendimas buvo numatytas šalių sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje. Tokią išvadą teismas grindė argumentais, kad arbitražinio teismo veikla nukreipta tik į teisinių santykių šalių nesutarimų sprendimą, todėl ginčų dėl viešojo pirkimo sutarties keitimo arbitruotinumas galėtų lemti tai, kad bus nevisiškai pasiekti įstatymo leidėjo VPĮ įtvirtinti tikslai, visuomenės suinteresuotumas šiais santykiais būtų pernelyg apribotas (pvz., dėl arbitražinio teismo sprendimo konfidencialumo), o tiekėjų teisių apsauga būtų neveiksminga de minimis dėl negalimumo prejudicinio sprendimo kreiptis į Teisingumo Teismą. Vertinant minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą patartina nenumatyti sutartyje, kad ginčai, kylantys iš viešojo pirkimo sutarties, bus sprendžiami arbitražiniame teisme.
Ne mažiaus svarbu atkreipti ir tiekėjų dėmesį, kad viešojo pirkimo sutarties sąlygos negalės būti keičiamos ne tik sutarties vykdymo, bet ir jos sudarymo etape. Tai reiškia ne ką kitą, o tiekėjo pareigą vertinti minėtų sąlygų teisėtumą, pagrįstumą tik paskelbus apie pirkimą, o nustačius pernelyg griežtas, neproporcingas sutarties sąlygas VPĮ numatytais terminais ginčyti sutarties sąlygas, kurios laikomos sudėtine pirkimo dokumentų dalimi.
Parengė advokatų kontoros Judickienė, Greičius ir partneriai JUREX advokatė Jurgita Judickienė